Vasario pradžioje Modestas Švoba-Rembo (30) išvyko į Izraelį. Suradęs meditacijos stovyklą, jis kuo skubiau norėjo ištrūkti iš kasdienybės. Nors apie meditaciją ir mažai ką žinojo, tačiau sako, kad jam labai reikėjo atostogų. Ir ne tokių, kur galėtų gulėti išvertęs bambą prie baseino, o tokių, kurios suteiktų naudos.
„Jau kokius 1,5 metų neskirdavau laiko sau – visada būdavau užimtas, neturėjau tikslių darbo valandų, nebuvo tokio momento, kai galėdavau atsisėsti pailsėti, nes „jau viską padariau“. Visada turėjau klaidingą požiūrį, kad „dabar padirbsiu, o po to jau gyvensiu“.
Be to, mano hobis yra didžėjaus pultas, todėl dažniausia atsipalaidavimo priemonė buvo alkoholis. Turiu savo reklamos agentūrą, todėl įsipareigojimų ateiti į darbo vietą man nėra – vakarėliai galėjo būti nors ir kas dieną. Tad jokios pauzės mano gyvenime pastaruoju metu nebuvo“, – 15min pasakojo Modestas.
Vieną rytą jis tiesiog nusprendė ryžtis pokyčiams – atsisakyti alkoholio. Pradžia nebuvo lengva, tačiau paradoksalu – sunkiau buvo įtikinti aplinkinius, o ne save, kad gerti jis nebenori.
„Aš tikrai labai mėgstu vakarėlius, bet dabar pamačiau, kad nesisvaiginti yra daug geriau, man patinka aštrus protas. Aš pradėjau save analizuoti. Atrodo, kad vienas smegenų pusrutulis, kuris buvo tiesiog prislopintas ar užmarinuotas, atsigavo.
Apskritai, mes visada labai skubame, esame apsikrovę daugybe reikalų, o vakarui atėjus – nesvarbu, liūdna, linksma ar nuobodu – ragaujame alkoholį, kiekvienoje situacijoje galime rasti pasiteisinimą, kodėl geriame. Ir visgi pirmi mėnesiai buvo sunkūs ne dėl to, kad norėjau išgerti. Blaiviomis akimis vakarėliuose matant, kaip elgiasi žmonės, man gyvenimas atrodydavo toks nešvarus, o kartais – tuščias“, – kalbėjo jis.
Tyloje su savo garsiomis mintimis
Tik iš pažįstamų girdėjęs pasakojimų apie meditacijos stovyklas, Modestas spontaniškai užsirašė į vieną iš jų. Kaip pats sako, norėjo atitrūkti iš kasdienių rūpesčių ir „išsivalyti“ mintis. Kadangi artimiausia meditacijos stovykla vyko Izraelyje, o jame jis nėra buvęs – kelionės laukti ėmė dar nekantriau.
„Šiaip esu visiškas ateistas, pasaulietis, man visi tikėjimai atrodo kaip priemonė, kontroliuoti silpnais tapusius žmones, laikyti ant pavadėlio, kad nenutrūktų. Todėl buvau labai atsargus. Visgi čia sutikau tyrus, nuoširdžius žmones šviesiomis akimis, kurios visiškai nepriminė fanatiškų. Stovykla nėra sekta ir religija neparemta – čia gali atvykti bet kas. Čia tau nieko nesistengiama grūsti per prievartą.
Užsiregistravęs atidaviau visus daiktus, pasiėmiau tik būtinus: žibintuvėlį, žadintuvą, kosmetines priemones, patalynę. Vyrai ir moterys gyveno atskirai skirtingose stovyklos pusėse, tarpusavyje kontaktuoti nebuvo leidžiama. Per vidurį teritorijos buvo didelė meditacijos salė, kur daugiausia laiko ir praleidome. O aplink – plantacijos, mandarinų medžiai, kalnai ir tyla“, – sakė M.Švoba-Rembo.
Vakare nuskambėjus gongui stovykloje įsivyravo tyla. Jos, jis sako, visai neišsigando – prieš išvykstant kurį laiką buvo gana uždaras, stengėsi išsisukti nuo tuščių pokalbių, tad čia nepratarti nė žodžio nebuvo taip sunku, kaip galėtų atrodyti: „Stovykloje aš labai mėgavausi tylėjimu. Kartais buvo sunku, bet svarbiausia buvo suprasti, kad tai praeis.“
Visos dienos atrodė gana panašiai, tačiau Modestas prisipažįsta, kad pirmosios buvo itin sunkios – reikėjo ne tik pramokti meditavimo technikos, nelengva buvo ir susidurti su savo mintimis.
„Kiekviena diena atrodydavo identiškai. 4 val. ryte nuskambėdavo gongas, visi keldavomės. Po pusvalandžio pradėdavome 2 val. trunkančią meditaciją. 6.30 val. pusryčiaudavome. Tada vėl kurį laiką medituodavome, ir taip visą dieną. Laisvo laiko beveik neturėjome – nebent per 2 val., kurios buvo skirtos pietums, išeidavome kur nors pasivaikščioti.
Kiekviena diena stovykloje prasidėdavo su trumpu įrašu, kuriame mokytojas pasakydavo, apie ką galvoti medituojant. Pirmos trys dienos buvo skirtos pasiruošimui – reikėjo tiesiog atitrūkti nuo kasdienybės, minutę stengtis galvoti tik apie savo kvėpavimą, koncentruotis į taškelį po nosimi prie lūpos“, – pasakojo jis.
Modestas sako, kad ne kartą pasijuto išmuštas iš vėžių – pirmas dienas bandant susikaupti, galvą ėmė atakuoti nesąmoningos, kartais net gąsdinančios mintys.
„Tačiau supratau, kad protas su manim tiesiog taip žaidžia. Ir pamačiau, kiek iš tikrųjų daug dalykų sukasi galvoje, kiek visokių minčių kaip šiukšles sukaupi nesigilindamas, neišjausdamas, nesuvokdamas. Kuo daugiau laiko praleidau stovykloje, tuo giliau save „kapsčiau“, nardžiau po seniausias problemas. Po kiek laiko tas mintis pavyko išsivalyti, ir medituodamas iš tikrųjų pradėjau galvoti tik apie kvėpavimą, atsiribojau nuo aplinkos“, – kalbėjo Modestas.
Turbūt ne vienam mintis, kad protas gali nuo visko atsiriboti ir apie nieką negalvoti, atrodytų nereali. Tačiau M.Švoba-Rembo sako tai pajutęs – jausmas išties geras.
„Vėliau meditacijos technika keitėsi. Protui paaštrėjus, išmokau taip susikaupti, kad tą impulsą, šilumą, energiją galėjau jausti visur. Pavyzdžiui, jeigu suskausta koją, prieš akis matau, kaip tas nervas išsidėliojęs. Arba užsimerkęs įkvepiu oro ir matau, kaip, kokiu greičiu juda plaučiai, kaip oras nueina į smegenis. Tai yra biologija, viskas racionalu, jokios levitacijos, magijos ar nežemiškų dalykų. Viskas tikra“, – juokėsi jis.
Visas dienas leidžiant tyloje tik su savo mintimis, Modestas daug galvojo ir apie savo darbą Lietuvoje. Čia nuolat aplankantis įkvėpimas sugeneravo itin daug naudingų idėjų
„Pradėjęs galvoti apie darbo reikalus, labai įsigilindavau į kiekvieną aspektą. Paprastai trukdavau savaites prie projektų, kol viską sugalvodavau, o čia mintys pylėsi viena po kitos. Aišku, gaila, kad stovykloje nebuvo galima užsirašinėti, bet aš pasukčiavau – pasiėmęs akmenį ant medžio žievės pasirašiau pagrindinius žodžius apie vieną ar kitą darbą. Paskutinę dieną tai nusifotografavau. Man buvo gaila minčių, būčiau tikrai jas pamiršęs“, – šypsojosi M.Švoba-Rembo.
Kartais aplankydavo ir tikra didybės manija: „Vienu metu įsivaizdavau, kaip duodu interviu. Mintyse atsakinėjau į žurnalisto užduotus klausimus ir galvojau, kad galėčiau būti rašytojas, nes sakinius dėliojau taip, kaip niekada nebūčiau sugebėjęs. Ten protas veikia taip, kaip filme „Limitless“, kur suvalgai tabletę ir tampi genijumi.“
Visgi šioje stovykloje visos gėrybės ant lėkštutės nepatiektos – viskas priklauso tik nuo kiekvieno pasiryžimo mokytis ir stengtis pasiimti naudingiausius dalykus.
„Iš tikrųjų važiuodamas ten turėjau labai didelių lūkesčių. Tikėjausi, kad nuvažiuosiu, pagausiu žvaigždę kaip supermario ir bėgsiu nemirtingas per gyvenimą. Bet šito nebuvo. Ir ačiū Dievui. Viskas priklauso nuo to, kiek pats dirbi su savimi, kiek mokaisi, kiek pastangų įdedi. Čia suvokiau, kad tiek laimė, tiek liūdesys ateina ir išeina. Tai yra laikina. Jei prie ko nors prisiriši, prisiriši prie kančios, save nuodiji ir kenki. Reikia suprasti visų dalykų laikinumą“, – kalbėjo jis.
Išėjęs iš stovyklos Modestas sako, kad nenušvito kaip mergelė Marija – liko ir keiksmažodžiai, humoras, kandumas. Tačiau čia išmoko tikrai daug: „Blogų žmonių nėra, yra tik nelaimingi žmonės. O kaip netapti nelaimingam, ir moko toje stovykloje. Ten mokytojai sakė – mes tave išmokysim, kaip išsivaduoti iš kasdienių rūpesčių, o ar tu norėsi tai daryti, čia jau tavo reikalas. Aš iš ten išvažiavau tikrai daug pasiėmęs tiek iš profesinės sferos – supratau, kad jei noriu įjungti savo protą 100 proc. darbui, reikia kelioms dienoms nuvažiuoti į kaimą, o ne įkvėpimo ieškoti internete. Taip pat sustiprinau savo valią, „išsivaliau“ daugelį rūpesčių, išmokau technikos, kuri padeda į viską nebežiūrėti negatyviai.“
Kelionės po Tel Avivą iššūkiai
Pirmą kartą lankantis Tel Avive būtų nuodėmė taip su miestu ir nesusipažinti. Todėl Modestas po stovyklos pasiliko kelias dienas miestui apžiūrėti.
Pirmą kartą keliavau vienas, bet visą laiką praleidau ne vienas, nes vis kas nors kalbindavo – susipažinau su labai daug žmonių. O juk to nebūtų buvę, jei važiuočiau su draugų kompanija.
Tel Avivas man be galo patiko. Šis miestas turi visko. Čia tobula Barselonos versija, jūra, klimatas, vietinių svetingumas, kokybiška klubinės muzikos scena, nerealus maistas. Šiaip esu mėsaėdis, bet jei gyvenčiau Izraelyje, būčiau vegetaras. Daug energijos keliavimui neturėjau, nes buvau įpratęs eiti anksti miegoti, bet ką galėjau, tą aplankiau“, – šypsojosi jis.
Visgi tos dvi dienos nepraėjo itin sklandžiai, tačiau jis jau sako buvo išmokęs nereikalingų dalykų neimti į galvą. Vos išėjęs iš stovyklos, vaikinas taksi automobilyje paliko lagaminą, kurio paieškoms buvo sukelti visi miesto vairuotojai.
„Netyčia pagavęs taksi, vairuotojo paprašiau, kad nuvežtų į vietą, kurioje gamina skaniausią humusą. Išlipus, automobilis nuvažiavo su mano bagažu, kuriame buvo pasas ir daug man svarbių daiktų. Nuėjęs į restoraną, savininkui papasakojau apie situaciją ir jis neliko abejingas. Jo dėka visi taksistai ėmė ieškoti to vairuotojo, nuvažiavo iki jo namų, prikėlė, paėmė lagaminą ir atvežė man. Aš daviau pinigų už degalus, o savininkas neėmė nė cento, sakydamas, kad tokios pat pagalbos norėtų, jei jam kažkas panašaus atsitiktų. Ir jis dar už maistą neėmė pinigų. Tai jausmas toks, kad lyg ir iš šios situacijos nieko negavau, bet kartu gavau tiek daug!“ – sakė Modestas.
Kitas incidentas buvo kur kas rimtesnis. Oro uosto darbuotojams pradėjus be priežasties tikrinti Modestą, jis sako, kad jei ne stovykloje „įskiepyta“ ramybė, tai ši situacija nežinia kaip būtų pasibaigus.
„Man išvykstant iš šalies oro uosto apsaugos punktų darbuotojai 3 valandas bandė išmušti mane iš vėžių, turėjau eiti per kelis patikros punktus, tada vėl tai pakartoti – jie surengė tikrą šou su staiga prie manęs atsirandančiais pareigūnais ar pagerbdami mane pokalbiu su oro uosto apsaugos galva. Atsiversdavo mano pasą ir visi kaip teatre apstulbdavo, it ten aš nuogas stovėčiau. Daug žmonių klausinėjo tų pačių klausimų vėl ir vėl, ir vėl. Tada nusivedė mane atskirą patikros punktą, skanavo rentgeno spinduliais. Mačiau, kad jie tyčia bando mane išvesti iš kantrybės.
Anksčiau aš mėgdavau tiesos paieškoti, tad ir šįkart turėjau jiems pastabų mintyse. Tačiau visgi visą laiką buvau toks atsipalaidavęs, nes supratau, kokį žaidimą jie žaidžia. Žinoma, visa tai buvo dėl šviežių teroristinių išpuolių jų šalyje. Tą aš suprantu, bet ribos su tuo tikrinimu tikrai buvo peržengtos. Galiausiai jie nusprendė mano lagaminą parskraidinti kitu reisu, nes reikėjo jį išsamiai patikrinti, o mane paleido. Tokiose situacijose paprastai būčiau susinervinęs, bet aš šypsojausi. Ir ačiū „Vipassinos“ stovyklai“, – šypsojosi jis.
Atradęs meditaciją Modestas sako nesustos tuo užsiiminėti ir Lietuvoje. „Šiaip patartina kartą per metus važiuoti į tokias stovyklas ir kasdien meditacijai skirti po porą valandų. Dar pats taip sąžiningai nepradėjau medituoti. Noriu nusipirkti knygą – turiu keletą klausimų, stovykloje ne viską supratau, o jeigu ir supratau, noriu įsitikinti, jog teisingai“, – 15min pasakojo Modestas Švoba-Rembo.
