„Mano išgyvenimų, regis, užtektų keliems paaugliams...“ – sako mergina.
Apstulbti yra ko – ne kasdien tokios gražuolės kaip Dileta prisipažįsta gyvenusios vienuolyne. Juo labiau kad ten atsidūrė būdama visai jaunutė – vos penkiolikos ir ne savo noru. Tačiau vienuole vis dėlto netapo.
„Manęs ten niekas nevertė patikėti, duoti įžadų, apsivilkti abito. Tiesiog vienu savo gyvenimo etapu gyvenau šalia žmonių, pasirinkusių tikėjimo kelią. Man pačiai vienuolynas tapo puikia mokykla, kurioje išmokau klausytis savęs, valdyti emocijas. Tai buvo puiki erdvė ir geras laikas tam, kad susitvarkyčiau su savo jausmais, suvokčiau, kas aš ir ko noriu gyvenime“, – paprastai paaiškina Dileta.
Interviu – žurnale „Žmonės“
