Truputėlį daugiau nei už mėnesio tavo gyvenime atsiras daugybė naujų jausmų, patirčių, tad šį laikotarpį būtų galima pavadinti ramybės, susikaupimo?
Mažiau, bet vis tiek dirbu: privalau sukurti kolekcijas, jas pristatyti – klientams juk nepasakysiu: „Atleiskite, dabar negaliu, grįšiu po dvejų metų...“ Iš „D.Efect“ ženklo gyvenu ne aš viena, tačiau stiprios antros kūrybinės puselės neturiu, todėl ir ilgų pertraukų sau leisti negaliu. Esu darboholikė ir, nors kai kurių darbų jau atsisakau, pagrindinių – kolekcijų – imuosi pati. Retkarčiais, kaip ir visas darboholikes, mane ištinka panikos priepuoliai: nieko nenoriu palikti! Noriu dirbti! Bet paskui pagalvoju: juk turėti šiek tiek laiko sau, galimybę laisviau kvėpuoti visai smagu.
Vaikelio laukimasis įtakos kūrybai turi?
Nėštumas labai skatina kūrybiškumą. Kolegės sako, kad dabar su manimi ypač lengva dirbti. Esu kaip išprotėjusi: piešiu, kuriu, nes atrodo, kad vėliau nebespėsiu (juokiasi).
O manai – spėsi?
Nežinau ir ką galvoti. Kol kas aišku tik tiek, kad viskas bus kitaip, o dabar belieka pasiduoti būsimam laikui, nesprausti savęs į jokius rėmus, nieko pernelyg neplanuoti. Kol kas dėlioju tik svarbiausius darbus: iki gimdymo turiu užbaigti 2013-ųjų rudens ir žiemos sezono kolekcijos eskizus, o tada galėsiu keletą mėnesių negalvoti apie darbus, atsiduoti naujoms pareigoms.
O dar sako, kad menininkai nemoka planuoti!
Nuo pat mažens savo gyvenimą planuoju labai toli į priekį. Norėjau studijuoti Dailės akademijoje dizainą, todėl nuo penkiolikos pradėjau tam ruoštis. Visada turiu didelių ambicijų, prisigalvoju daugiau, nei aplinkiniai turbūt mano, kad galėčiau sugalvoti ir padaryti, – mane tai varo į priekį.
Bet kasdienybėje esu išsiblaškėlė: nuolat ką nors pametu, pamirštu. Metams bėgant gal ir darausi šiek tiek rimtesnė, bet aplinkiniams, manau, vis tiek gana sunku su manimi. Simonui turbūt net žavu, kad tokia esu, mat jis – mano priešingybė: žemiškas, ramus, logiškas. Kartais pagalvoju, kad kaip pora esame labai stereotipiški: vyras – šeimyniškas, vyriškas, moteris – šiek tiek nutrūkusi nuo grandinės, žaviai pargriūvanti, kai reikia – vyrą paguodžianti ir švelniai pabučiuojanti. Bet man patinka klasikiniai moters ir vyro santykiai. Nesu iš tų, kuri vaidintų itin emancipuotą asmenybę ar didelę feministę. Moteriškasis ir vyriškasis pradai – gamtos nulemti, visiškai nereikia su jais kovoti.
Su vyru kartu dirbate, ilsitės, keliaujate. Nepavargstate vienas nuo kito?
Darbe esame kolegos. Grįžę namo, mygtukus greitai perjungiame ir gyvename namų gyvenimą. Aišku, ir namuose kartais aptariame darbus, padiskutuojame, kitaip ir negali būti. Darbas – didelė ir svarbi gyvenimo dalis, todėl smagu, kad galime ja dalytis, tuo pačiu gyventi.
Simonas su keliais bendraminčiais turi įmonę, siuvančią drabužius garsiems užsienio mados ženklams, tokiems kaip „Acne“, „Ted Baker“, „Stella McCartney“, „Twenty & Twelve by Sienna Miller“ ir kiti. Kai pradėjome draugauti, jo įmonė jau svajojo apie nuosavą mados ženklą. Buvau baigusi kostiumo dizainą, tad nusprendėme pabandyti. Kaip lietuviams, manau, mus sekasi labai gerai: mūsų drabužiai parduodami penkiolikoje pasaulio šalių – nuo Japonijos, Pietų Korėjos iki Prancūzijos, Šveicarijos ir Kanados. Gal daugeliui lietuvių nieko nesakys, bet „D.Efect“ drabužių Londone bus galima nusipirkti žinomuose butikuose „Coggles“, „Diverse“, o netrukus pradėsime dirbti su „Macandi“ šourumu – džiaugiuosi, kad jie mus pagaliau pasirinko, nes mados pasaulyje rasti gerus agentus sudėtinga.
Dizainerio sėkmė turbūt priklauso ne tik nuo jo kūrybiškumo, bet ir nuo geros vadybos?
Penkiasdešimt procentų sėkmės priklauso nuo dizainerio idėjų, kiti penkiasdešimt – nuo vadybos. Dažnai Lietuvoje dizaineriai patys daro viską – kuria, siuva, pardavinėja, bendrauja su klientėmis, teikia psichologo paslaugas. O aš manau, kad mes – kūrėjai – tiesiog nesame sutverti užsiimti vadyba ir pardavimu. Pamenu, su Simu nuvažiavome į vieną parodą. Aš taip bijojau bendrauti su klientais, kad kai Simas išeidavo į tualetą, pasislėpdavau po stalu – kažko ieškodavau tol, kol visi klientai išeidavo (juokiasi). Esu gana uždaras žmogus, be to, visiškai nemoku derėtis, savęs pardavinėti, gal todėl nuo pat pradžių nenorėjau su klientais dirbti asmeniškai, niekada nesiėmiau individualių užsakymų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Eglė Žiemytė su savo kurtais modeliais |
Įkūrę „D.Efect“ ženklą, iškart puolėte užkariauti pasaulio. Savo šalyje pranašu nebūsi?
Lietuvoje mūsų drabužių gali nusipirkti nedaugelis – jie pakankamai brangūs: ir dėl aukštos kokybės, ir dėl brangių audinių (juk juos tenka užsakyti nedideliais kiekiais), ir dėl nepigios darbo jėgos (juk čia – ne daugiamilijoninė Kinija). Gal ir sunku patikėti, bet užsienyje užrašas etiketėje „Made in Lithuania“ reiškia prabangą ir kokybę.
Dabar, kai viskas klostosi sėkmingai, kolegų pavydo nejauti?
Mane visada kas nors patraukia per dantį, pasišaipo: „Tau gera kurti, kai šalia turi tokią komandą.“ Būna ir dar blogiau: „Bepigu kalbėti, kai vyras išlaiko. Jei ne Simas, nieko panašaus neturėtum.“ Bet juk gali būti ir atvirkščiai: jei ne aš, galbūt Simas nebūtų pasiekęs to, ką turi? Į „D.Efect“ ženklą abu vienodai daug savęs investavome.
Įtariu, kaltinimų nusikomercinus taip pat dažnai sulauki?
Bėda su tuo mūsų lietuvišku mentalitetu, ypač kai kalba pasisuka apie meną ir jo gylį (šypsosi). Mokydamasi akademijoje, avangardo prikūriau užtektinai. Visame pasaulyje menininkai kuria ir iš to gyvena – kuo aš kitokia?! Be to, esu tikra: kartais daug paprasčiau sukurti „meną“ nei komerciškai sėkmingą produktą – kokybišką, atitinkantį visus reikalavimus, gerai parduodamą.
Tačiau žengdama pirmuosius žingsnius mados pasaulyje apie tai, matyt, net nesvajojai. Kokia buvo tavo, kaip mados kūrėjos, pradžia?
Niekada nepažinojau savo tėvo, bet, kiek žinau, jis buvo dailininkas, grafikas. Ir aš nuo pat mažens lankiau dailės mokyklas, piešiau, karpiau, svarsčiau apie tapybą, architektūrą, interjero dizainą, tačiau galiausiai sugalvojau, kad noriu būti drabužių dizainere. Patiko jau vien tai, kad drabužio kūrimas – gana greitas procesas. Pradėjau dalyvauti avangardo projektuose, keletą metų laimėjau pirmas vietas, kas dar labiau pastūmėjo.
Įstojau į Dailės akademiją, o, susidraugavusi su vienu dabar žinomu mados fotografu, pradėjau dirbti žurnaluose stiliste. Tuo metu abu dar tik žengėme pirmuosius žingsnius mados pasaulyje, abu džiaugėmės naujais atradimais. Buvau jaunutė, tad iš pradžių fotosesijose dažniau atlikdavau šeštukės vaidmenį: tampydavau maišus su drabužiais, dirbdavau tai, kas likdavo. Vėliau pradėjau dirbti visaverte mados redaktore, ir man tai patiko: darbas reikalavo kūrybiškumo, išmonės, mokėjimo iš nieko sukurti ką nors. Mados fotografija man iki šiol – didelė aistra.
Prisimeni savo pirmąją kolekciją?
Ji buvo apie moteris narkomanes, sukūriau viską iš to, ką radau mamos spintoje. Jai tai buvo didelė tragedija, bet kadangi taip pasielgiau ne pirmąsyk, reagavo šiek tiek ramiau. Baisiausias mano poelgis su mamos drabužiais buvo pusantro metro ūgio draugė lėlė, į kurią sukišau visus išeiginius kostiumėlius. Juokingiausia, kad mama to net nepastebėjo, tiesiog kaskart, nerasdama vieno ar kito apdaro, nuoširdžiai nusistebėdavo.
Ar su moteriška problema „ir vėl nėra kuo apsirengti“ kada nors susiduri?
Dar ir kaip susiduriu! Vilkiu tai, kas lieka neparduota ar yra su broku, – specialiai sau nieko nesisiuvu. Net dirbdama mados redaktore taip pavargdavau nuo drabužių, kad prieidavau ribą, kai tenorėdavau paimti kibirą, užsirišti skarą, apsirengti bomžele ir išeiti. Mada – labai stipri emociškai, todėl kartais tiesiog norisi tapti paprasta moterimi: kuistis namuose, sodinti pomidorus, valgyti bulvinius blynus ir apie nieką negalvoti. Reikia pabėgti tam, kad galėtum grįžti.
Nebaisu, kad paėmusi į rankas sauskelnes dar toliau pabėgsi?
Man atrodo, galiu taip „pabėgti“, kad norėsis ne kada nors, o kuo greičiau sugrįžti (kvatojasi). Draugai sako, kad man bus šakės, kasdien bandau su tuo susitaikyti. Už mėnesio tapsiu mama, o man vis dar sunku tuo patikėti. Kartu jaučiu, kad baigiu išprotėti nuo minties apie atsakomybę, kuri manęs laukia. Anksčiau juk būdavo: noriu – parūkau, noriu – išgeriu, noriu – išvažiuoju ar einu su draugėmis susitikti – nereikia jausti atsakomybės net savo vyrui. O dabar sėdžiu ir galvoju, skiepyti kūdikį ar ne, – juk turiu nuspręsti už žmogų, kuris pats negali to padaryti. Kažkas kažkada man pasakė, kad kai tapsiu motina, nebeteksiu ramybės. Jau dabar jaučiu, ką tai reiškia, ir galiu pasakyti: tai vienas baisiausių jausmų.
Prieš mėnesį grįžusi iš Italijos nubėgau į knygyną ir susipirkau visas knygas apie viską, kas susiję su vaikais. Stovėjau prie kasos su didžiausia krūva knygų, o pardavėjas žiūrėjo į mane išpūtęs akis. Mane apėmė tokia isterija, kad grįžusi namo puoliau skaityti vieną po kitos, – suvokiau, jog nevaldau situacijos, jog nežinau, kas bus. Pavydžiu vyrams, kurie tokiomis akimirkomis sugeba likti šaltakraujiškesni.
O gal tiesiog moka savo baimės, išgąsčio, nerimo neparodyti – juk tai taip „nevyriška“?! Beje, kiek metų jūs su Simonu kartu?
Gal ketverius? Nesame iš tų porų, kurios švenčia sukaktis, dovanoja vienas kitam gėlių. Kai viduje gera, nieko nereikia rodyti, demonstruoti, skaičiuoti. Pasiduodi gyvenimo tėkmei, ir tiek. Esame nuobodžiai tobula šeima (juokiasi). Žinoma, visko būna, bet, kaip mėgstu pajuokauti, esu tobula moteris: nemėgstu pyktis, nesu isterikė, o ir labai „trenkta“ nesu. Gyvenu paprastą gyvenimą, svajoju apie nepasiekiamus dalykus. Simonas irgi – tobulas.
Šiais laikais, kai daugybė vyrų yra mamyčiukai, individualistai bei egoistai, jis iškrinta iš konteksto. Simas nesigilina, ką jam priklauso daryti, ko – ne, o tiesiog padaro. Santykiuose moteriai svarbu jaustis tikra moterimi. Džiaugiuosi žinodama, kad jei norėsiu, bet kada galėsiu paverkti, pazirzti kartais galbūt vien tik iš noro pasimaivyti, – šalia visada bus petys, ant kurio galėsiu padėti galvą ir paašaroti.
