Moters sūnus serga labai retu sindromu, dėl kurio ypač lėtai vystosi, – rūpintis juo reikia tarsi kūdikiu, nors vaikui tuoj šešeri. I.Kvedarienė pasakoja, kad susitaikyti su vaiko diagnoze prireikė nemažai laiko, o išeiti į viešumą – dar daugiau.
„Pastebi visus žmonių žvilgsnius, jie būna tokie šalti, o už nugaros matai, kad jau šnibždasi. Tas jausmas labai nemalonus. Grįždavau ir verkdavau“, – LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“ pasakojo I.Kvedarienė.
Moteris tikina, kad lietuviai nesugeba tokių vaikų priimti, todėl ne tik ji, bet ir daugelis kitų mamų, kompleksuoja ir stengiasi pasislėpti.
Pastebi visus žmonių žvilgsnius, jie būna tokie šalti, o už nugaros matai, kad jau šnibždasi.
„Norėtųsi daugiau apie tai kalbėti, skatinti visuomenę, kad prie tokių vaikų kaip tik labiau prieitų, palaikytų mamas. Bet tikrai ne užuojautos ir ne gailesčio žodžiais. Kad prieitų taip, kaip prieinama prie visų gražių vaikų“, – sako I.Kvedarienė.
Dizainerė užuovėjos pradėjo ieškoti bažnyčioje. Ten nuėjusi moteris praleisdavo po keletą valandų: buvimas tyloje su savimi jai suteikdavo jėgų eiti toliau. Vienintelis dalykas, kuris dar galėjo sudominti moterį, – kūryba. Po apsilankymų bažnyčioje ji nejučiomis pradėjo piešti angelus.
Tokiu atvaizdu ji sugalvojo papuošti ir savo kepuraitę. Įdėjusi į „Facebook“ socialinį tinklą savo kūrinio nuotrauką, moteris sulaukė draugių ir pažįstamų užsakymų, o angelas tapo moters vizitine kortele. „Nuo tų kepurių prasidėjo visi kiti rūbeliai“, – prisimena ji.
I.Kvedarienė sako, kad visi išbandymai turi priežastį. Jei ne sunki sūnaus liga, ji abejoja, ar būtų išdrįsusi pradėti kurti, nors apie tai svajojo nuo mažų dienų.
