Neseniai praūžė tavo koncertas ir jau netrukus su gerbėjais vėl susitiksi Kaune, „VibeLift“ festivalyje. Kas tave įkvepia kūrybai ir pasirodymams?
Mane dažnai įkvepia kiti žmonės, kurie gali sudominti, taip pat knygos, moderni poezija. Tiesa, manau, kad moderni poezija yra žmonėms, kurie nemėgsta poezijos (šypsosi). Tai gali būti sakinys – vieniems tai gali būti apie nieką, o mane tai neretai įkvepia dainų žodžiams. Taip pat įkvepia teatras. Noriu daugiau daryti koncertų susietų su teatru, aš ir pati savo paskutiniam koncertui ruošiau scenarijų, dariau tarsi performansą. Keista, bet mano amžiaus žmonėms nepatinka teatras. Iš tiesų net apmaudu. Nesu buvusi nei viename spektaklyje, kuris manęs neįkvėptų. Einu bent kelis kartus per mėnesį, paskutiniai spektakliai palikę didžiausią įspūdį – Jokūbo Brazio „Kaligula“ ir Oliver Frljic „Metamarfozė“.
Regis, esi meniškos prigimties siela. O kada tavo gyvenime atsirado muzika?
Iš tiesų nuo mažens aš mėgdavau piešti. Kai man buvo aštuoni metai, gimė svajonė, kad važinėsiu motociklu ir išvežiosiu savo paveikslus. Galvojau, kad kažkodėl žmonės turėtų norėti juos pirkti (šypsosi). Pamenu kartą reikėjo piešti moters portretą, o aš mėgau piešti „cartoons“ stiliumi. Tada priėjo prie manęs mokytoja ir pamačiusi mano stilių, užpaišė linijas – parodė „kaip turi būti“. Tada aš atsitraukiau nuo meno. O muzika susižavėjau žiūrėdama merginų muzikos pasirodymus, pagalvojau, kad būtų smagu groti gitara ir dainuoti. Pradėjau lankyti gitarą, išmokau groti akordus. Tada grodavau Avril Lavigne, Ed Sheeran, Adele. Nors nemėgau gitaros, mane kažkas vedė į priekį.
O kada šalia viso to gimė ir dainų tekstų rašymas?
Prisimenu, kad jei man patikdavo akordų progresija, įsirašydavau žodžius šalia. Kai įvaldžiau tai, freestailindavau apie savo dieną vos vienuolikos metų pasislėpus pas savo brolį kambary. Su muzikos prodiusavimo programomis susipažinau per karantiną, pradėjau kurti beatus ir rašyti tekstą šalia. Tada 14-os buvau sceninio meistriškumo stovykloje ir sukūriau dainą gitara. Ji vadinosi „Teatras“, o žodžiai buvo: „Nerūpi man joks Petras, man rūpi tik teatras“. Prisimenu, grojau prie laužo ir žmonėms labai patiko, tačiau niekada šios dainos neišleidau. Galiausiai pradėjau kurti trapą, nors man iš pradžių nesisekė techniškai apdirbti gitaros garso. Netgi gitarą kuriam laikui padėjau į šalį, nes galvojau, kad viską darau blogai. O tada pradėjo populiarėti hyper pop. Stebėjausi, kad žmonės užsideda autotune ir tai „važiuoja“. Aš tiek prakaito išliejau su gitara, įdėjau pastangų ją įrašant, o čia žmonės uždirba už nieką. Nors tikrai supratau kitokią muziką, lankiau ir džiazo mokyklą keturis metus, nusprendžiau padaryti tą patį.
Tada ir gimė dj nevykele?
Nieko nesitikėdama sukūriau anglišką dainą. Nusiunčiau draugei, tada įsikėliau į soundcloudą ir kažkaip susirinko klausytojai. Tada supratau, kaip karpyti dažnius, kaip kompresuoti garsą, reikėjo įdėti pastangų. dj nevykele atsirado 2022-ųjų pradžioje, pradėjau leisti dainas. Nežinau kaip, bet žmonės mane rado dar iki „Aerobikos“. Aš nedėjau pastangų, kad mane visi žinotų, net nežinau, ar to norėjau. Nežinau, gera ar bloga savybė, bet man patinka dirbti dėl kažko. Jei gaunu greitai, manęs tai nedomina. Pramenu, netgi momentu supykau ir buvau susireikšminus, kad „Aerobika“ netikėtai tapo hitu. Atmestinai žiūrėjau į fanus, kad jie neva klauso lengvai padaromas muzikos. Visada buvo jausmas, kad norisi kažką įrodyti.
Tada nėrei į dar gilesnes paieškas, ar jose esi iki šiol?
Kažko trūko, tad pradėjau kurti savo beatus, tada išėjo albumas „Nevykėlės dienoraštis“. Pradėjau abejoti savimi, kad tai vėlgi nėra gerai, suvokiau, kad darau tai dėl kitų. Prasidėjo vidiniai konfliktai, tada gimė „Ožkos“ albumas, prie kurio dirbau su komanda. Tada bandžiau kažką pamokyti, bet nelikau patenkinta. Atrodė, kad praradau nišinį jausmą. Bandžiau būti kas nesu, tada bandžiau būti savimi. Gal buvo net ir per nuoširdu.
O dabar aš pradėjau klausyti žmonių, kurie viską daro patys. Pavyzdžiui, Billie Eilish su broliu. Jų namų darbas daro didžiulį įspūdį, jie viską daro savo namuose, nėra jokių prodiuserių. Aš noriu muziką parodyti per savo perspektyvą, todėl dabar niekam neleidžiu kišti nagų. Nebandysiu dėti sau etiketės – būsiu ironiška, o gal rimta, pamokanti, poetiška ar dar kokia. Todėl dabar pradėjau daugiau kurti su broliu, kuris dirba muzikos industrijoje. Ir mano kambarys atrodo kaip anksčiau – gitara ir kolonėlės… Gal su eksperimentais atkris mano muzika, bet aš bent jausiu vidinę ramybę, kad darau dėl savęs, o ne dėl žmonių, kuriems vieną etapą patinka tas, o kitą anas.
Tikiu, kad staiga užklupęs populiarumas po „Aerobikos“ buvo netikėtas tiek tau, tiek tavo aplinkiniams. Kaip į tai reagavo tėvai?
Tiesą sakant, kai gavau M.A.M.A statulėlę, aš jos nesureikšminau, išlikau rami. Net kai iššoko „Aerobika“ nesakiau tėvams. Jie sužinojo iš aplinkinių, kai dainą pradėjo leisti per radiją. Sužinoję apie tai, jie manęs paklausė, kodėl nieko nesakiau. O aš atsakiau, kad pamiršau (šypsosi). Aš išties viso to nesureikšminau... O šiaip džiaugiuosi, kad mano tėvai nesikiša į mano gyvenimą. Tik kartą mama pakartojo, kai buvau „susireikšminimo“ etape, kad nuoširdumas visada laimi.
O kaip į tai reagavo mokytojai?
Niekada neapleidau mokslų, visada domėjausi ir domėsiuosi tuo, kas man patinka. O jei nepatiks, bandysiu susidomėti. Mano mokykloje mane visada palaikė dėl to, ką aš darau. Žinoma, iš klasiokų buvo visko, tačiau į tai reaguoju ramiai. Apskritai esu labai ramus žmogus. Kartais žmonės sako, kad esu tokia rami, jog net nejauku (šypsosi).
Su tavimi bendraujant akis į akį, išties dingsta maištingos dj nevykeles įvaizdis. Kokia iš tiesų esi?
Aš save pažįstu gerai, bet gal į tokį klausimą turėtų atsakyti aplinkiniai. Visgi galiu patikinti, kad esu rami. Labai ramiai reaguoju į įvairias situacijas, o jei prieš koncertą jaučiu jaudulį, jis būna labiau iš atsakomybės jausmo. Taip pat esu empatiška, žmonės sako, kad moku įsigilinti ir išklausyti. Man nebeįdomu šnekėti apie save, man įdomiau klausyti apie kitus.
„VibeLift“ festivalyje surengsi savo koncertą, kuris vainikuos visą programą. Kokią svarbią žinutę norėtum perduoti ten susirinkusiems tūkstančiams jaunų žmonių?
Skaitykite knygas. Aš buvau žmogus, kuris nelietė knygos, kol pajutau simpatiją protingam žmogui. Filmas padėtas ant lėkštutės, o knyga palieka vietos vaizduotei. Didelė problema, kad žmonės neišlaiko dėmesio. Pastebiu tai tiek per mano koncertus, tiek per asmeninius pokalbius. Kad žmonija nedegraduotų, mes turime mokėti išlaikyti dėmesį, o tam padeda knygos. Taip pat svajoju, kad dingtų „TikTok“. Nors pati ten esu, darau tai dėl marketingo tikslų, bet jei jis dingtų, būčiau laiminga. Norėčiau, kad socialiniai tinklai duotų daugiau naudos. Vietoj jų geriau savo malonumui einu į biblioteką ir tai man duoda labai daug kaip kūrėjai, ir kaip asmenybei. Ten užsukti linkėčiau visiems.
