Andrius Lekavičius neabejoja, kad papasakoti apie legendą, kurią vyresnioji karta labai gerai žino, o jaunesnioji, neužaugusi su jo dainomis, menkai pažįsta, yra nemenkas iššūkis.
„Štai kodėl norėčiau parodyti nematytą Kernagį, tokį, su kuriuo pažintis būtų nauja visiems. Jis gyveno įdomiu laikotarpiu, kai reikėjo atrasti save, neleisti būti varžomam aplinkos. Tuo metu keitėsi santvarkos, reikėjo ir pačiam keistis. Tai, beje, jis sėkmingai darė ne vieną kartą.“
Filmą režisierius sumanė taip, kad jo vizualiniu pagrindu taptų archyviniai kadrai ir iš asmeninio maestro archyvo, ir filmuota medžiaga, kurioje įamžinti koncertai, renginiai, filmai, laidos, kuriuose jis dalyvavo. Filmo istoriją stengiamasi ne atpasakoti, o papasakoti laikmečio, kuriuo jis gyveno, vaizdais. Ypač vertingi yra užfiksuoti paties Vytauto Kernagio, kai kamera buvo jo rankose.
Vieną vaizdo įrašą Andriui ir pačiam būtų smalsu pamatyti. Kai režisierius dar buvo studentas, laimingą loterijos bilietą ištraukę seneliai delegavo anūką dalyvauti TV žaidime „Kas laimės milijoną“. Vytautas tuo metu buvo to žaidimo vedėjas, o Andriui pavyko praeiti atranką ir atsisėsti į pagrindinę žaidėjo kėdę.
„Man visai neblogai sekėsi, – prisimena, – bet paslydau, atsakydamas į klausimą apie klasikinę muziką. Kernagis, žinoma, teisingą atsakymą, žinojo, jaučiau, kad mėgino man visaip padėti, bet nepavyko. Man atrodo, nemažai žmonių turi po savo „istoriją su Kernagiu“. Ir neabejoju, kad daugelyje tų istorijų Vytautas kitus padarė šiek tiek geresniais, nes turėjo tokią unikalią savybę.“
Dar vienas Andriaus argumentas, kodėl jis ėmėsi vaizdais pagrįstos dokumentikos – socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs žmonių noras skaitmeninti ir dalintis savo vaikystės ar jaunystės nuotraukomis bei vaizdo įrašais. Režisierius dar tik pradeda žiūrėti Kernagių šeimos archyvą, tačiau jau dabar sako radęs vaizdų, kurie jam buvę visiška naujiena.
„Nežinojau, kad Kernagis buvo aistringas keliautojas. Savo kelionėse jis beveik niekada nesiskyrė su vaizdo kamera, kurią nusipirko JAV dar 1980-ųjų viduryje. Tie Amerikos ar Vakarų Europos vaizdai, užfiksuoti vaikščiojant gatvėmis ar važiuojant, pro mašinos, autobuso langą, parodo unikalų jo pasaulio matymą. Jį ir stengsimės parodyti filme. Esu nepaprastai dėkingas Kernagio šeimai, kuri labai palaiko filmo idėją ir dalijasi net jautriausiais archyviniais kadrais iš šeimos gyvenimo ir švenčių“.
Režisierius sako, kad filme gali būti dalelė ir kiekvieno maestro amžininko istorijos. Jis kviečia visus, kas turi filmuotos medžiagos ar nuotraukų su Vytautu Kernagiu, pasidalinti savo archyvais.
