Kaip pirmi televiziniai blynai po ilgo laiko?
Vieną vakarą pati pastebėjau, kad į ekraną žiūriu iš padilbų. Lyg būtų buvę nejauku save ten matyti... Bet vaidinti man labai patinka! Vis dėlto kūrybos džiaugsmas yra vienas didžiausių. Nuo vaikystės troškau būti aktore, baigiau mokslus. Mano patirtis nėra itin gausi: šiek tiek Keistuolių teatro, šiek tiek televizijos laidų ir serialų. Bet vis dar puikiai atsimenu, kokį malonumą teikia aktorystė. Patirti jį vėl, kad ir po dešimties metų, tikrai labai smagu. Kaip energinio gėrimo reklamoje: suteikia sparnus...
Maestro Gintaras Rinkevičius jau matė jūsų darbus?
Vyras – aršus mano gerbėjas! Ir neką mažesnis kritikas. Išgirstu ir patarimų, ir pastabų. Galų gale jam irgi reikia laiko priprasti: kaip čia dabar – žmona ir „Dviratis“...
Kai prisimenu jus vilkinčią pūstą taškuotą suknytę ir nešiojančią prizus šeimų laidos „Vakarėlis jums“ dalyviams arba vaidinančią pirmuosiuose lietuviškuose TV serialuose, niekaip nesuvedu galų, kad štai po dešimties metų priešais mane sėdi jau keturių vaikų mama.
Ir aš niekada neįsivaizdavau, kad taip bus (šypteli). Tada turėjau Danielę ir maniau, kad mano, kaip mamos, misija jau įvykdyta. Kai atsirado Gintaras ir pradėjo kalbėti, kad nori su manimi turėti vaikų, pagalvojau: juokauja. Tačiau jeigu vyras tai sako, reikia įsiklausyti... kol nepersigalvojo... Paskui vėl jis nori... ir vėl jis nori... ir jau paskui vėl sako: „Noriu!“ Tada jau aš pasakiau: „Pažiūrėk, mes jau laisvesni, jau galime Marių palikti kam nors...“ Nežinau, ar dar sutikčiau turėti vaikų.
Trys pametinukai fiziškai labai daug sveikatos atima. Kaip sakau: plaukai, dantys – viskas nukentėjo... Ir tas fizinis nuovargis truko labai ilgai. Ir tas nežmoniškas miego trūkumas... Ir tas „priaugi – numeti“, „priaugi – numeti“... Cingu lingu lėlės sindromas... Būdavo, pasitelki valią ir nevalgai visiškai nieko, kol žvaigždutės akyse ima rodytis... Būdavo, ir protingai ką nors darai, bet tada pokyčiai vyksta labai lėtai. O lėtai – nervina... Paskui namuose atsirado bėgimo takelis. Beje, supratau svarbiausią dalyką: jis labai nuobodus daiktas, bet reikia priešais pasistatyti televizorių ir – pirmyn. Tiesą sakant, svoriui neteikiu daug reikšmės: yra, kaip yra.
Bet juk vyrui vis tiek norisi patikti...
Jam kaip tik nepatinka, kai numetu svorio. Tada mane pradeda žiežula vadinti! „Tu iš veido iškritusi“, – pakomentuoja. Kai pradedu, kaip jis sako, durnavoti, tada kasdien skaipu klausia, kiek numečiau, ir barasi: per daug. Dar „kaulikauliu“ kartais apšaukia. Matai, nenumetusi svorio aš jam gražesnė, geresnės nuotaikos. „Kai tu nustoji valgyti, būni rūgšti kaip tie obuoliai, kuriuos kramtai“, – sako. O pats nuolat prisilaiko, vakare tik kefyrą ar pasukas geria su šiek tiek juodos duonytės.
Kai vaikai dar buvo maži, nebuvo aplankęs jausmas: „Dieve, aš iš tų sauskelnių niekada neišlipsiu...“
Buvo buvo... Tik ne sauskelnės baisiausia, o kai visi trys mažieji suserga, pavyzdžiui, rotavirusu: visi viduriuoja ir vemia. Tada atrodo: viskas – paskutinioji atėjo... O paskui dar ir pati susergi. Skambini gydytojai ir išgirsti: „Žinote, aš pas jus apsilankiau ir susirgau...“ Kvieti į pagalbą mamą, ir ji užsikrečia... Arba kai visi vaikai vienu metu vėjaraupiais susirgo, irgi buvo iš fantastikos sferos.
O jūs – griežta mama?
Vaikai visiems sako, kad mes juos lepiname. Bet gerklę aš, aišku, kartais paleidžiu. Pavyzdžiui, žaidė žaidė ir staiga susipyko, susipliekė, kudlos tik laksto... apsižodžiavo, durimis patrankė... Tada jau reikia man užrikti, išskirstyti, išsiaiškinti.
Turbūt kalbėti apie „laiką sau“, kai dėmesio reikalauja didžiulė šeimyna, beprasmiška. Bet vis dėlto turite jo bent šiek tiek?
Kuo daugiau vaikų ir kuo jie vyresni (dabar, va, yra antrokas, trečiokė, ketvirtokė ir dešimtokė), to laiko sau vis mažiau reikia. Turbūt kol vaikai auga, tavo organizmas taip persitvarko, kad egoistiškos minties „šiandien taip ir neturėjau laiko sau“ tiesiog nebelieka. Be to, aš spėju ir paskaityti, ir pasižiūrėti mėgstamas laidas. Būtinai – žinias, per vieną, per kitą kanalą. Keletą įdomesnių pokalbių ar debatų laidų. Jeigu rodo gerą koncertą, prisėdu. Būtinai pažiūriu vyro koncertą. Seną rusišką tarybinį filmą įsijungiu – turiu nemenką kolekciją...
Mano patirtis nėra itin gausi: šiek tiek Keistuolių teatro, šiek tiek televizijos laidų ir serialų. Bet vis dar puikiai atsimenu, kokį malonumą teikia aktorystė.
Na, gerai, atsisėdate ramiai prie televizoriaus, ir staiga kyla triukšmas...
Spaudi „pauzę“ ir eini žiūrėti, kas atsitiko. Arba ateina Marius ir sako, kad nori karšto sumuštinio. Arba vaikai žino, kad kur nors yra saldainių „Obelėlė“, ir prašo: „Mama, gali mums padalyti?“ „Juk jūs prieš pusvalandį suvalgėte po du saldainius“, – stebiuosi, bet, aišku, padaliju vėl. Jokių sunkumų nesukelia nueiti kelis žingsnius į virtuvę ir padaryti sumuštinį ar pieno pašildyti. Viskas taip glaudžiai susiję, taip susidėlioję į savo vietas, kad darai ir negalvoji.
Pagalvokite tik: aš penkerius metus sėdėjau namuose su vaikais. Kaip nuo Lauros gimimo prasidėjo, taip iki pat, kol Mariui suėjo treji metukai, – tik tada grįžau į darbą. Kokia gali būti skuba, kai nuolat esi namuose? Kita vertus, gal jeigu mano vyro būtų kitokia profesija, tada sėdėčiau namuose ir dusčiau. O mes lankydavomės koncertuose, priėmimuose, renginiuose. Arba susirinkdavau visus vaikus ir važiuodavau paskui vyrą...
Viena su keturiais vaikais?!
Yra buvę, kad ir viena. Gintaras nuskrenda kur nors, įsikuria, o tada jau aš su vaikais. Arba, pavyzdžiui, dar su pilvu: kovo 1 dieną gimsta Ieva, o prieš tai vasario 22-ąją aš dar skrendu pas Gintarą... Tik paskui sužinojau, kad reikėjo gydytojo leidimo, nors niekas lėktuve net nepasidomėjo... Švedijoje, Rusijoje vyras paprastai gaudavo butą, todėl visiems vietos užtekdavo. Aš veždavausi vaikišką sudedamąją lovelę: plastikinė, puikiai susilanksto, sveria kokia dešimt kilogramų. Būdavo, vienas vaikas nešynėje miega arba su mumis, kitas – lovelėje. Prisitaikai...
Ilgainiui išmokau visų mūsų daiktus sudėti į vieną lagaminą. Vieną didelį lagaminą. Pamenu, pirmus kartus atrodė, kad visko reikia, visiems gyvenimo atvejams... O paskui išmoksti tvarkytis, kad tos mantos vis mažiau būtų: pasiimi ne visą pakuotę sauskelnių, o kelias – tik kelionei. Kitką nusipirksi, drabužius išskalbsi ar tiesiog išmesi. Va Marius „praropojo“ kelnes, palikome Švedijoje, ir viskas.
Bet pastaraisiais kartais Danielė, kuriai tuoj bus šešiolika, stengdavosi pasiimti jau savo rankinį bagažą. Ir mažieji užsimanė kuprinių, nes vienai reikia meškiuko, kitai – beibiborno... Marius miega tai su šuniuku, tai su krokodilu, tai su voriuku Anansiu... ir viską reikia paimti...
Pikti liežuviai pakomentuotų: „Aha, tąsosi su vaikais vyrui iš paskos... paleisti bijo...“
Visi skraidymai visada buvo Gintaro iniciatyva. Jis lygiai taip pat prie mūsų prisirišęs, jam labai reikia namų jausmo. Jeigu nuvažiavęs kur nors ilgesniam laikui gauna butą, net klausimų nekyla, ar mes neatvažiuosime. Iš anksto parūpinami bilietai visiems, paruošiami pasai. Vaikai jau gal po penkis pasus pakeitę. Pavyzdžiui, mėnesio Marius pirmojo savo paso nuotraukoje – užsimerkęs. Po pusmečio turi jį keisti, dar po kurio laiko – vėl, nes vaikai augdami labai keičiasi. Visus jų pasus saugau.
Gal tik pastaruoju metu kelionių sumažėję, mat vaikams reikia į mokyklą. Net jeigu aš viena išvažiuoju, o juos išdaliju seneliams, labai pasijunta, kad nelanko mokyklos. Todėl pastaruoju metu vasarą stengiamės daugiau dviese su Gintaru išvykti. Be to, dabar kelionių mažiau, nes, galima sakyti, dirbu vaikų taksiste: Marius šiemet įstojo į Čiurlionio menų mokyklą, o Laura su Ieva liko Meridiano mokykloje. Iš ryto vežu jas, o paskui taikausi prie Mariaus – jam pamokos tik vienuoliktą ar dvyliktą prasideda. Tada vėl visus susirenku... Kadangi aš ne itin mėgstu vairuoti, man tai malonumo neteikia. Tik kol kas kitos išeities nematau: vaikai dar per maži, kad vienus paleisčiau. Gal ir nuvažiuotų autobusu, bet aš tada negalėčiau nei dirbti, nei ramiai namuose sėdėti.
Bet juk galėtumėte į darbą visai nevaikščioti, tik rūpintis šeima.
O ką tada veikti?.. Vaikai ryte – į mokyklą, susirinkti juos reikia tik penktą šeštą vakare. Na, gerai: valandėlę filmą pažiūrėjai, valandėlę knygą paskaitei, dar kampus apčiustinai, sutvarkei virtuvę, įdėjai skalbinius, išėmei... Ir ką? Pirmadienis toks pat, antradienis – toks pat, trečiadienis... Nuobodu.
Maestro dabar išvykęs į Rusiją. Gal vis dėlto ištaikysite aplankyti?
Ne, jis dviem savaitėms išskrido į Novosibirską. Aš ten kartą buvau: ačiū, daugiau nenoriu. Tas šešių valandų laiko skirtumas... Mūsų laiku išeitų, kad Gintaras keliasi ketvirtą ryto, penktą jau stovi prie pulto – diriguoja. Kai ten viešėjau, tik dukart iš solidarumo sugebėjau atsikelti tokiu metu į repeticiją, nes fiziškai negali praplėšti akių... Ir Gintarui reikia geros savaitės adaptuotis. Paskui grįžęs čia į Lietuvą ketvirtą ryto atsikelia, pavaikšto, vėl grįžta į lovą. Kartais užmiega, kartais – ne...
Oi, dvi savaitės pralėks net nepastebėtos.
Man jos bus labai ilgos. Gintaras man – draugas, vyras. Mes kartu pusryčiaujame, vakarieniaujame, ką nors žiūrime, aptariame. O dabar: devintą ar pusę dešimtos išvaikei vaikus miegoti – ir ką? Pažiūrėjai žinias, paskui – „Dviračio šou“... Na, knygą paskaitei, skaipu su Gintaru pašnekėjai... Bet žinau, kad man tas laikas bus labai liūdnas ir vienišas. Ir kaip tik šį sezoną jis labai daug važinės: grįš porai dienų ir vėl – į kelią, porą dienų ir vėl... Girdėjau vieną pokalbį telefonu su kažkuo: jis jau dabar nė vieno koncerto nebegali įterpti į šio sezono grafiką. Tuo metu bus lėktuve, tuo metu – repeticijoje... Man tai bus liūdnas sezonas...
Neabejoju, kad laiką praskaidrins aktorystė „Dviračio šou“ ir dar... atsimušinėjimas nuo komentarų, ką dera daryti garsaus dirigento žmonai ir ko – ne...
Ir pati dirigento žmona supranta, kad burleską šokti būtų kiek per daug... O vaidinti man smagu, be to, tai nesikerta su šeima. Ir perdėto žiniasklaidos susidomėjimo nėra, nes netapau „bunke zvonke“, nenuėjau būti Radži žmona. Va, tada tai būtų buvusi bomba! Manau, „Dviratis“ – ne ta laida, kurioje dirigento žmonai būtų tabu pasirodyti...
Tikrai turite teisę į razinką savo gyvenime...
Razinų nelabai mėgstu... gal į saldainį „Obelėlė“... netikėtai rastą rankinėje...
