Pavasarį trumpam į Lietuvą grįžusi Donata juokėsi, jog laiminga jaučiasi tada, kai nieko neplanuoja. Toks pats jausmas ją lydi iki šiol. „Gyvendama Turkijoje jaučiuosi gerai, o kaip bus ateityje – niekas nežino. Bet man nebūtų sunku gyventi ir apsiprasti bet kurioje šalyje. Esu klajoklė, todėl bus gerai bet kur, kur jausiuosi patogiai, turėsiu ką veikti, mane sups įdomūs ir geri žmonės bei nuolat skambės muzika“, – nedaug, o sykiu – ne taip ir mažai iš vietos reikalauja dainininkė.
Stambulas, Izmiras, Antalija, Alanija, Fetija, Kušadasis, Pamukalė, Denizlis, Kemeras, Mahmutlaras – per beveik metus, praleistus Turkijoje, Donata gyveno ir ilsėjosi ne viename mieste bei kurorte. „Kai liepą po pastarųjų atostogų Lietuvoje apsigyvenau Antalijoje pas draugus, gavau netikėtą pasiūlymą padirbėti sostinėje Ankaroje. Atvažiavau, susipažinau su žmonėmis, pasidalijome muzikine patirtimi ir nusprendėme kartu padirbėti – todėl čia ir likau. Laikinai ar ne – negaliu žinoti... Nors save pažįstu: kol neapkeliausiu viso pasaulio, nenurimsiu“, – kvatojasi Donata.
Sostinėje ji jau keturi mėnesiai. Šiuo metu su vietos muzikantais intensyviai dirba studijoje, įrašo naujas dainas anglų kalba. Pasak Donatos, Turkijoje viskas vyksta šiek tiek kitaip ir trunka ilgiau: dainos įrašomos akompanuojant gyvo garso grupei. „Tai – pagrindinė mano veikla, dėl kurios čia dar tikrai pabūsiu. Bent iki balandžio – kol galios leidimas gyventi Turkijoje“, – panašu, kol kas vienintelį planą atskleidžia dainininkė. Savaitgaliais Donata koncertuoja – džiaugiasi turėdama keturis nuostabius muzikantus, vadybininką ir pagaliau gavusi galimybę leisti sau gyvą skambesį. „Kai parengsime visą mano kūrybos programą, galbūt užsuksime ir į Lietuvą. Labai jau maniškiai nori į tas gražias lietuvaites pažiūrėti ir su mūsų kultūra susipažinti“, – juokiasi gerbėjų Ankaroje jau turinti dainininkė. Nors tikina koncertuojanti palyginti retai ir nesiekianti populiarumo, kartais atrodo, jog pažįsta kas antrą žmogų mieste: „Arba kas antras pažįsta mane.“ Milijonų Turkijoje Donata kol kas neuždirbo, bet, sako, niekada jų nereikėję ir ne dėl to išvažiavusi. „Koncertuose uždirbtų pinigų gyvenimui ir asmeninėms išlaidoms užtenka, o dėl įrašų ir studijos turiu prodiuserį“, – gana kukliomis išlaidomis „pasigiria“ mergina.
Vis dėlto Donata nepuola slėpti, jog jai svarbu ne tik turėti stogą virš galvos, galimybę išeiti į sceną, bet ir didėjantį palaikančiųjų ratą. „Nemeluosiu, gyvenu čia labiau kūrybinį, meninį gyvenimą, tačiau jau beprotiškai pasiilgau televizijos, interviu ir fotokamerų blyksčių... Bet pirmiau noriu, kaip reikia, pasiruošti „atgimimui“, o tada jau driokstelėsiu, – kvatojasi dainininkė. – Visada norėjau kurti ir atlikti geros kokybės muziką, groti su grupe, o „desertui“, ką čia slėpti, – tos šlovės ir dėmesio. Kai turėsime kokybišką produktą, be abejo, bandysime atsikąsti ir kąsnelio šlovės!“
Ar jau spėjo priprasti prie vietos gyvenimo ypatumų? Donata purto galvą: ji niekada prie nieko nesipratina. Stengiasi būti savimi, o jei kas nors nepatinka – tiesiog ignoruoja. „Turkai – labai šilti ir malonūs žmonės (aišku, kaip ir visame pasaulyje, pasitaiko visko). Net jaučiu, kad truputį išlepau nuo jų dėmesio, – juokiasi. – Jei kompanijoje yra nors vienas vyras, už save niekada neteks mokėti. Turkai visada atidarys automobilio dureles, praleis tave pirmą, kelis kartus pasiteiraus, ar viskas gerai. Jei liūdi, būtinai pabandys pakelti nuotaiką, palydės iki namų. Tos šalies žmonėms labai svarbu, kad svečiai visada jaustųsi patogiai, maloniai.“
Būtent tai apie turkus Donata jau ne kartą pasakojo „pupytei“ Oksanai Pikul, kuri į Ankarą atsikraustė su mylimuoju krepšininku Simu Jasaičiu. Merginos buvo pažįstamos ir anksčiau, tačiau draugės niekada nebuvo. „Čia viskas – kiek kitaip... – nostalgiškai nuskamba iš atlikėjos lūpų. – Kai esi toli nuo namų, su žmonėmis susibendrauji greitai ir gana artimai. Mano aplinkoje daugiausia – turkai, todėl labai smagu, kai yra su kuo lietuviškai papliurpti.“ Kadangi Oksana su Simu gyvena atokiau nuo pagrindinių rajonų, Donata jai parodė šiek tiek Ankaros centro. Kai susitinka, „pasiblaško“ po parduotuves, nueina papietauti ar pavakarieniauti. Kartu lankėsi krepšinio varžybose, kuriose žaidė Simo klubas. „Padedame net muzikiniais reikalais: išklausome viena kitos naujų dainų, išsakome nuomones, – pasakoja Donata. – Beje, Oksana dažnai skrenda į Lietuvą, tad vis atveža lauktuvių: lietuviškos mėsytės, lašinukų. Šį kartą paprašiau šokoladinių sūrelių ir lietuviškų žurnalų.“
Prieš metus ji ėmėsi sveikos mitybos. Tačiau dabar prisipažįsta: tai – ne taip paprasta. Turkiškas maistas jos figūrai šiek tiek pakenkė, ir, nors jau antrą mėnesį lankosi sporto salėje, numesti nereikalingus kilogramus vis tiek sunku. „Bandau turkišką maistą valgyti kuo rečiau, bet sunku – viskas juk taip skanu! – nusikvatoja. – Ir Oksana klausė manęs, kaip nustoti valgyti, o aš jai sakau: žinok, kol kas pavalgyk, nes kol neatsivalgysi, pati nesustosi!“
Sukiodamasi namų virtuvėje Donata stengiasi gaminti kuo neutralesnius patiekalus. Su lietuvaite Egle, su kuria gyvena ir jau tapo geromis draugėmis, abi kaip pamišusios išsiilgo rūkytos žuvies, silkės, raugintų agurkėlių, net – kiaulienos karbonadų, kurių musulmoniškame krašte nė su žiburiu nerasi.
Tačiau, kad ir kaip būtų pasiilgusi lietuviškų gardėsių, Donata grįžti namo bent artimiausiu metu neketina – nebent atvažiuos pakoncertuoti ar aplankyti mamos, draugų. „Niekada toli į ateitį neplanavau, tačiau negali žinoti, į kurį pasaulio kraštą man paskambinsi rytoj, – juokiasi. – Namo į Lietuvą grįžti galėsiu visada, o dabar dar noriu palakstyti. Juk jei tik svajosi, bet nieko nedarysi, svajonės niekada nevirs tikrove. Ką gali žinoti: gal ten, kažkur už sienos, tavęs laukia spalvingesnis gyvenimas... Esu jauna, pilna ambicijų, norų, svajonių, tad kol kas nors nepakirpo sparnų, dar paskraidysiu!“
