Šiandien mes su Ričardu Doveika palaikėme Virginiją Kochanskytę. Tai buvo jos filmavimo diena, tad mes su juo leidome dieną ir kadangi kartu miegame, tai atrodė, kad net nebuvome išsiskyrę.
Vėl žaidėme futbolą su kaimo, kurį lankėme, vaikais. Jiems padovanojome kamuolį. Šis kaimas buvo labiau „suvaldytas“.
Prieš dalinant vaikams balionus, lipdukus ir kitas lauktuves, pavyko į tris eiles surikiuoti vaikus. Jie lengviau pakluso... Ir man vaikai pasirodė šiek tiek labiau išsilavinę – nemažai vaikų, paauglių suprato anglų kalbą ir patys bandė kalbėti angliškai.
Tačiau aštriausią dienos įspūdį paliko vaikų ligoninė. Šiais laikais šokiruoti sudėtinga, kai gali pamatyti kaip, pavyzdžiui, ISIS nukerta žmogui galvą. Tad gimdymo namai, kuriuose lankėmės, manęs nešokiravo, bet būnant ten kilo apmąstymas galvoje...
Neįsivaizduojate, su kokiomis sąlygomis čia, Malayje, susiduria nėščia moteris ir kokia didelė rizika jai nesulaukti atžalos, jei įvyksta komplikacija. Lovos sugriūvusios, sulūžusios, surūdijusios. Apie higieną nėra kalbos. Daktarai man pasirodė kaip iš mėsinės, nes prijuostės jų tokios. Tarsi koks viščiukų konvejeris, kuriame priima ir nėščias moteris.
Faktas, kad važiavome iki kaimo džipais ir užtrukome ganėtinai ilgai. Tai kaip toms moterims ten nuvažiuoti? Jos neturi jokio susisiekimo su pagalbos skyriais, todėl tiek daug nelaimingų nutikimų joms gimdant. Nėra jokių aparatų, operacinės stalo... Kaip jie Cezario pjūvį atlieka?
Lankantis ten galvojau – „Ačiū dievui, šios mamos nežino, kad gali būti kitaip. Jei jos pabūtų savaitę Santariškių klinikose, tai čia jos nebesėdėtų ramiai. Joms čia grįžus drebėtų kojos“... Man čia viskas atrodė kaip iš akmens amžiaus.
Malavyje žmonės turi tiek, kiek turi, žino tiek, kiek žino. Jiems to užteka būti laimingiems ir džiaugtis kiekviena diena. Jie vargus priima kaip iššūkį ir tai netrukdo džiaugtis gyvenimu, vaikais, bendruomene, kažkokiomis šventėmis tris kartus per metus.
Būnant čia tampa labai aišku, kad laimė nepriklauso nuo materialių daiktų, patogumų kiekio. Atrodo, net galėtumei kartais pavydėti džiaugsmo, kryptingo gyvenimo. Mes tiek blaškomės, turime tiek maisto, drabužių, karjeros, tikslų, pasirinkimų. Esame civilizuota šalis, o čia visiškai nieko nėra, tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės džiaugiasi tuo, ką turi. Čia dar labiau supranti, kad reikia gilintis į esmę, o ne formą.
Man atrodo, kad Malavyje reikės mažiausiai penkių kartų, kad čia pasikeistų žmonių padėtis. Tam reikės laiko. Gal kažkada ir čia su pagalba važinėjantis UNICEF gaus Nobelio premiją už tai, kad pastatė Afriką ant kojų. Juk jei nedarysi nieko, tai pokyčiai ir neįvyks, o jei imsiesi veikti, pokyčiai bus. Tačiau nereikia pulti į neviltį, jei viskas labai lėtai keičiasi..
Reikia tiesiog daryti ir pradėti nuo savęs. Čia reikia veikti ir imtis iniciatyvos. Net kai vos viena šeima visame Malavyje gauna maistą, ji tampa laiminga. Tad kai galvoji, ar verta, aš sakau, kad tikrai verta, net jei tai – šiek tiek šviesos vienai šeimos iš milijono.
Na, o kalbant apie linksmesnius dalykus, tai pradėjome piktnaudžiauti dezinfekciniu rankų geliu. Jis čia labai reikalingas, nes ryte išvykęs iš viešbučio, rankas nusiplauni tik dienos pabaigoje grįžęs į jį. O dezinfekuojame rankas kas penkiolika minučių.
Ai, dar buvo labai smagu supiršinėti mūsų delegacijos narę, žurnalistę Justę su vietiniu. Visi kaimo gyventojai sutiko ir pritarė santuokai. Net mūsų kunigas Ričardas davė pritarimą. Taigi turime visus resursus ir galimybes surengti vestuves. Jaunikis jau surastas... Taip taip, jis parodė didelį dėmesį vienai iš delegacijos merginų (Donatas labai juokiasi).
Ričardas ir Virginija jau išvyksta
Liūdime, kad išvyksta mano kambariokas Ričardas ir Virginija, ieškome kaip atšaukti skrydžius, kad jie liktų su mumis. Misija buvo ir yra ypatinga dėl idėjos ir rezultato ir dėl bendraminčių, kurie susibūrė šiemet iš Lietuvos.
Jausiuosi vienišas be Ričardo, tikiuosi, kad Justė Arlauskaitė-Jazzu čia atvykusi, į mano kambarį įneš komunikacijos, nenoriu pradėti bendrauti su tuščia lova, įsivaizduodamas kad ten Ričardas (Donatas juokiasi). Kai Justė atvyks, bus linksma, bus pratęsimas, nepaisant to, kad mes liksime keturiese penkiese be Ričardo ir Virginijos.
Aš pasiūlysiu Justei Arlauskaitei-Jazzu savo lovą, tiksliau, lovą savo kambaryje, kuri buvo Ričardo. Tikrai... Juk kuo linksmiau, tuo geriau (juokiasi).
Dabar jau važiuosime pas mano šeimą. Iš viešbučio išvyksime šeštą valandą ryto, nes iki to kaimelio – keturios valandos kelio. Palaukim, ką mane atneš ta kelionė iki šeimos ir susitikimas su jais, o po to ir su Jazzu.