Kairėje aš nesveika – ne tik nutukusi, bet ir labai liūdna, įskaudinta, bėganti pati nuo savęs, nevengianti taurelės ar butelaičio, bet labai vengianti akistatos su pačia savim.
Iš tiesų nepastebėjau, kaip tokia pasidariau, vengiau veidrodžių, nuotraukų, drabužių be gumų – man viską labai skaudėjo. Mano mintys buvo tarsi apsiblaususios, aš pati labai vangi, man buvo sunku paeiti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Sunku paeiti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Kairėje aš pasirinkau būti vargšė, auka. Kad negalvočiau, stengiausi niekada nebūti viena, dirbau be jokių ribų ir 5 valandą ryto, ir sekmadienio vakarą.
Jaučiausi vargšiukė, tiek daug dirbu, man taip liūdna. Pagrindinis „laimės“ šaltinis ir laukiamiausia dienos dalis – kai viena užsidarysiu ir valgysiu. Valgiau kaip apsėsta. Atrodė, kad pamačius maistą aptemsta protas ir atsibundu tarp tuščių lėkščių ir pakuočių. Tada viską skauda, apima didelė gėda ir nusivylimas savimi.
Valgiau kaip apsėsta.
Atsitokėjusi žiaurėdavau į tas tuščias pakuotes, šlykštėjausi savimi ir svajojau – kitą dieną VISKAS BUS KITAIP. IMSIU ir atsikelsiu būdama kitu žmogumi. Bet užburtas ratas tęsėsi – nuoširdžiai nekenčiau savęs ir norėjau tarsi išsinerti. Visada dėl visko kaltinau savo kūną ir mušiau save be atvangos.
Kairėje esu didžiausioje savo iškastoje duobėje. Toje kelionėje ir pasisvėriau, pamačiau skaičių, konstatuojantį nutukimą. 24 metų nutukėlė, esanti diabeto ir viso kito ligų mikso rizikos grupėje. Man tai buvo „wake up call“.
Neturėjau kur pabėgti nuo tų skaičių. Nuotrauka dešinėje ne kelionės pabaiga, o tik pusiaukelė. Bet tai ne svorio metimo kelionė. Gal skamba banaliai ir nevykusiai, bet dabar aš esu meilės sau susigrąžinimo kelionėje.
Tai visai ne tai, ką norėtumėte išgirsti, bet tikiu, kad neatkūrę gražaus ryšio su savimi nenumesite svorio. Svorio priaugimas yra tik nesveikos galvos padarinys. Aš vis dar mušuosi su savim kiekvieną dieną.
Dabar atlieku ir tokią praktiką: kiekvieną kartą praeidama pro veidrodį pažiūriu sau į akis ir pasakau, kad myliu. Kad ir kaip juokingai gali nuskambėti, bet tai veikia. Kartais dar pridedu „sveika, gražuole“ ir t.t.
Esu daug kartų ir vėl persivalgiusi. Tačiau išsigryninau mintį, kad nors ir žiūriu į maistą kaip į apdovanojimą, jis buvo patapęs bausme. Persivalgymo fiestos buvo mano pagrindinis destruktyvus elgesys, pagrindinė rykštė. Maistas nėra priešas. Jūs nesate, bet galite pasidaryti sau didžiausi priešai.
Maistas nėra priešas. Jūs nesate, bet galite pasidaryti sau didžiausi priešai.
Linkiu susitaikyti su savimi, padėkoti savo kūnui, kad net ir po visų bjaurių jūsų poelgių jis vis dar jus nešioja.
Dešinėje aš ne šiaip kiek plonesnė – tiesiog labiau aš. Neatsikeliu ryte su mintimi „o, dar viena šūdina diena mano gyvenime“, protas darosi aštresnis ir būdama geresnė sau, manau, noriu būti gera ir žmonėms aplinkui.
Žinokit, kad JAU DABAR ne kažką didaus padarę esate pakankamai. Esate verti meilės ir gražių dalykų. Visą gyvenimą mano slaptasis moto buvo, kad kai sversiu X kilogramų ir nešiosiu 36 dydį, tada jau būsiu verta meilės. Dabar manau, kad tai yra „bullshit“!
Juk gimėme ne tam, kad numestume svorio ir būtume tam tikro dydžio. Linkiu visiems atsiknisti nuo savęs, o puikiausias laikas tam – DABAR.
Dovilė Tiriūtė – žinoma vizažistė, šiuo metu dėl karantino įstrigusi Balio saloje, į kurią leidosi artimiau susipažinti su savimi.
