Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Camus nelaikė savęs egzistencialistu, nors pritarė egzistencialistams, kad gyvenimas neturi prigimtinės prasmės. Camus absurdo filosofija ragino susitaikyti su tuo, kad gyvenimas beprasmis, ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas pasiūlo. Tokį požiūrį rinktis paskatino tėvo žūtis Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, taip pat gyvenant Alžyre matytas blogas prancūzų elgesys su vietiniais gyventojais.
Merso yra nei geras, nei blogas, nei moralus, nei amoralus – jis tiesiog žmogus, kuris suvokia gyvenimo absurdą ir yra su tuo susitaikęs. Merso įvykdytą arabo nužudymą kai kurie tyrinėtojai vertina kaip Alžyro kolonizatorių prancūzų elgesio su musulmonais metaforą. „Svetimas“ pasirodė tuo metu, kai alžyriečiai vis ryžtingiau reikalavo politinės autonomijos; nors 1940 m. Prancūzija suteikė tam tikras teises, nuolatiniai konfliktai ir nesėkmingi Prancūzijos pažadai suteikti daugiau nepriklausomybės išprovokavo 1954 m. prasidėjusį Alžyro karą.
„Svetimas“ laikomas XX a. literatūros klasika dėl Camus filosofinių idėjų ir absurdo estetikos raiškos, egzistencialistinių nuostatų, kūrinio sintaksinės struktūros. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ įtraukė „Svetimą“ į XX a. knygų šimtuką.
Spektaklio režisierius Jernej Lorenci pasakojo, kad „Svetimas“ į jo širdį atėjo netikėtai.
„Ši mintis vieną dieną tiesiog atėjo į galvą. „Svetimas“ ilgai gyveno manyje – tarsi sėkla ar kokonas. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad suprasčiau kodėl. Tai tiesiog kilo kaip stiprus jausmas. Dabar, manau, suprantu kodėl. Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirma, mano susižavėjimas ar net pavydas Merso – jo unikalus, neieškantis prisirišimo santykis su „gyvenimo dalykais“ – ir, antra, mano pasibjaurėjimas procesu prieš Merso (visuomenė, kuriai nerūpi auka, bet kuri nori įsiskverbti į nuteistojo privatumą ir pajungti jį deindividualizavimo procesui – padaryti jį „bet kuo“, „normaliu“).
Kodėl tai svarbu šiandien? Nes gyvename visiškai juodų ir baltų spalvų ir santykių pasaulyje. Nes vis labiau tampame kontrolės, technokratijos ir biurokratijos visuomene. Nes dėl saugumo aukojame savo privatumą. Nes kiekvienas vis labiau įsijaučia į save, į savo tiesą ir mano, kad tik ji yra objektyvi“, – tikino režisierius.
Jis atskleidė, kokiu būdu spektakliui pasirinko aktorius: „Paprašiau aktorių įrašyti tris užduotis. Paprastos užduotys, labiau neaktorinės. Mane domina asmenybės, paprasti dalykai“.
Fotogalerija:
