Birželio 5-ąją minėta Tėvo diena – graži šventė, kurios metu visas dėmesys nukrypsta į juos. Vis tik proga, kai garsiau nei paprastai kalbama apie atsidavusią tėvystę, žurnalistui, LRT radijo departamento vadovui nieko per daug nereiškia – jam visos dienos ir naktys yra tėvo.
„Vaikai man visada galvoje ir širdyje, tad dėmesio ar į juos nukreipto minčių srauto neskirstau į tam skirtus periodus ar dienas. Gražu, žinoma, kad paminimi tėvai. Gerai, kai vaikai turi laiko ar progą pagalvoti apie tuos žmonės, į kuriuos gali atsiremti, kurie visada išklausys, padės ir palaikys visose gyvenimo situacijose“, – Žmonės.lt sako Giedrius Masalskis.
Sūnų Emilį ir Danielių su buvusia žmona Asta Stašaityte užauginęs G.Masalskis portalui Žmonės.lt pasakoja apie vaikų auklėjimo metodus, dėl kurių save graužia, sudėtingą paleidimo etapą ir vaikinų santykį su nauja jo širdies drauge.
– Giedriau, užauginote du sūnus – Emilį ir Danielių. Koks tėvas jiems esate – griežtas, nuolankus ar stengiatės auklėjimo modeliais ir nuostatomis žongliruoti priklausomai nuo aplinkybių?
– Pagal situaciją. Iš esmės stengiuosi būti teisingas ir rodyti pasaulį tokį, koks jis yra bei koks galėtų būti. Mes daug kalbame, aptariame jiems ir man svarbius klausimus. Jei jau reikia rinktis, dažnai linkstu link griežtesnio žodžio. Taip bandau juos paruošti ir parodyti, kad gyvenime dažniau tenka laikytis pareigų, susitarimų ar elgtis disciplinuotai, nei maloniai drybsoti sėdmaišyje naršant savo telefone (šypsosi).
– Tai, ką vaikas išmoksta tėvų mokykloje, nemažai lemia jo požiūrį į pasaulį, gyvenimo pasirinkimus ir ateitį. Ko jūs norėjote išmokyti savo vaikus, kokiais žmonėmis juos išauginti?
– Pirmiausia – laimingus. Kokie jie bebūtų, su kokiais iššūkiais besusidurtų, visada noriu, kad jie jaustųsi laimingi ir saugūs. Be to, niekada neperšu savo nuomonės ir požiūrio kampo, nebandau per juos realizuoti savo nepasiektų svajonių. Jie turi savo gyvenimą ir kelią, tad noriu, kad juo ir eitų – su visomis klaidomis, nuoskaudomis, paklydimais, taip pat ir laime, džiaugsmu, draugais ir meile.
– Vaikai labai daug suteikia ir patiems tėvams. Ko jūsų atžalos jus moko?
– Labai daug ko iš jų mokausi. Draugiškumo, supratimo, naivumo, linksmumo, gyvenimo lengvumo. Būna, kad pamoko, kaip rūšiuoti šiukšles ar kaip apsirengti einant į sceną (šypsosi). Ir nors esu tikrai labai kantrus, bet vaikų auginimas mano kantrybės lygį ir toleranciją pakėlė į naują kategoriją.
– Dalis tėvų, augindami savo vaikus, perima vaikystėje matytus auklėjimo modelius. Kiti – priešingai, stengiasi viską daryti savaip, mokytis iš tėvų klaidų. Kaip darėte jūs?
Nelengva tema. Labiausiai stengiuosi įsiklausyti į juos pačius, jų mintis ir norus, siekius. Vaikystėje buvo situacijų, kuriose galvodavau, kad su savo vaikais taip nenorėčiau elgtis, tad ir bandau tą įgyvendinti.
Gaudau save, kad, mano manymu, negeri modeliai jiems nebūtų matomi. Nemeluoju, bet vis graužiu save, kad jie mane vis matydavo palinkusį prie kompiuterio, kai daug dirbdavau namie. Tikiuosi, kad jų technologijų meilė atėjo iš bendrų jaunimo vartojimo įpročių, o ne iš mano praeities.
– Kokie yra Emilis ir Danielius? Ar daug jumyse panašumų?
– Puikūs jaunuoliai. Rimtai. Manau, ir skautai, ir tarptautinės stovyklos, ir kelionės, dėmesys bei supratimas juos užaugino ir protingus, jautrius, sumanius. Tikiu, kad gyventi savo gyvenimą jie pasiruošę gerai.
Sunku vertinti, kiek esame panašūs, bet čia kaip su tuo obuoliu, riedančiu nuo obels: augdami, norime to ar ne, labai daug perimame iš savo augintojų. Vis tik džiaugiuosi matydamas ir tai, ko pats visai neturiu. Atrandu juose sau naujų savybių, talentų.
– Su vyresniuoju sūnumi priklausote skautų organizacijai. Ką ši veikla duoda jūsų santykiams?
– Per darbus nebelabai spėju stovyklauti, bet skautams padedu renginiuose. Emilis turi kitų užsiėmimų, tad gal kiek pritingi, o gal ir prioritetai pasikeitė. Bet kuriuo atveju, manau, kad skautai yra tiesiog nuostabi organizacija. Gal nedaugelis žino, bet ji apima daugiau nei tik miškus, dainas prie laužo ar pamestą tėvo šveicarišką peiliuką. Tai – viena geriausių lyderių mokyklų pasaulyje.
– Emilis jau studijuoja, gretai sparnus kels ir jaunėlis. Kaip sekasi vaikus paleisti į savarankišką gyvenimą? Ar daug laiko pavyksta praleisti kartu?
– Man dar labai sunku juos paleisti. Labai. Stengiuosi atrasti kuo daugiau laiko kartu ir rasti visiems tinkamus užsiėmimus. Kviečiu pietų ar vakarienės, kalbame telefonu, nuolat susirašome, važiuojame už miesto ar pas mano mamą, einame kartu į svečius, keliaujame ir kuriame naujus kelionių planus.
– Atrodo, kad jūsų ryšys – labai artimas. Vis tik, ar suaugusiems vaikinams dar reikia tėčio dėmesio, patarimų, palaikymo?
– Sakyčiau, manau, kad taip, bet aš tiesiog žinau, kad reikia (šypteli). Jie nuolat paskambina ar parašo man, kai nori pasitarti, kai pagalvoja apie mane ar kai reikia dėmesio. Manau, jaunajai kartai dabar daug sunkiau nei mums, laksčiusiems po kiemus su būriu bendraamžių.
– Sūnų augimo, brendimo periodu būta ir gyvenimo pokyčių – prieš kelerius metus išsiskyrėte su žmona Asta Stašaityte. Dabar – jau kitas etapas, turite naują širdies draugę. Ar šie pokyčiai darė jūsų santykiams kokią nors įtaką?
– Viskas turi įtaką viskam. Klausimas, kaip mes į tai reaguojame. Aš, kiek tik galiu, stengiuosi gyventi į priekį, ne atgal, tad neturiu laiko daug analizuoti to, kas nutiko – daugiau užsiimu dabartimi ir truputį ateities planais (šypsosi). Tiesa, su vaikais apie tai kalbame, jie gal net dar dažniau būna kartu. Draugė – puiki gydytoja, tad vaikai dabar dar ir sveikesni (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad po kartais nelengvo paauglystės meto, panašu, ateina laikas pasidžiaugti vieni kitais, bendrauti kaip lygus su lygiu, daug daugiau vienas kitą suprasti.
