Ilona pasakoja, jog visą vasarą trunkančios kelionės, nors ir dovanoja neišdildomų įspūdžių, tačiau atima daug laiko, kurio nebelieka artimiesiems. Visgi, moteris pripažįsta, jog jos dukros pykčių dėl to nekelia, mat po to, kai pakvietė jas prisijungti prie vieno iš filmavimų, puikiai ėmė suprasti mamos darbo subtilybes.
„Jos tikrai ne kartą stebėjosi, kodėl po filmavimų aš namo grįžtu pavargusi. Juk tikras malonumas turėtų būti keliauti, valgyti, pramogauti. Tačiau kuomet jas pasiėmiau kartu į filmavimą, jos pamatė, kiek visko daug vyksta už kamerų. Visgi, namuose aš joms esu mama, tad televizijos jos nesureikšmina ir žvaigžde manęs nelaiko. Nors to ir nenoriu: nereikia, kad jos sektų kiekvieną mano vedamą laidą ar liaupsintų, jog esu ant žurnalo viršelių ar portalų puslapiuose. Aš joms pirmiausia esu mama, tokia ir noriu išlikti“, – atvirauja Ilona.
17-metę Medą ir 14-metę Eglę auginanti Ilona tikina, kad motinystė į jos gyvenimą įnešė tik gražiausias spalvas. Ji visada turės dvi drauges, su kuriomis išliks nenutrūkstamas ryšys. Visgi, nors mergaičių televizijos kelias netraukia, tačiau matydamos Iloną nuolat besisukančią virtuvėje, išbandyti šios veiklos neatsisako.
„Medą labai traukia menai, tačiau Eglė tikrai dažnai nustebina šeimą gardžiais patiekalais. Pati internete susiranda receptų, nebijo eksperimentuoti. O jau kuomet ateina Kalėdų ir švenčių metas, užsakomųjų dovanų ruošimas tampa šeimos verslu: visi turime savas pareigas, abi mergaitės įsitraukia į tai, padeda man puošti, dekoruoti, pakuoti. Mes mėgstame ir keliauti, tad sekmadieniai būna ta diena, kuomet stengiamės praleisti laiką kartu, pavažinėti po Lietuvą ir net sugrįžti į tas vietas, kurias atrandame „Maisto kelio“ projekte“, – pasakoja Ilona.
Auginti paauglius vaikus yra nelengvas etapas visiems tėvams, kad su iššūkiais, ne išimtis, suduria ir Ilona. Tačiau, prisimindama savo pačios jaunystės dienas, moteris tikina atlaidžiau žiūrinti į mergaičių nuotaikų kaitą ar užgaidas, mat pati buvo maištaujanti ir vargo tėvams sukelianti paauglė.
„Nebuvau gera paauglė ir tik dabar suprantu, kiek vargo su manimi turėjo mano mama. Ji visada sakydavo, jog tai suprasiu tik tada, kai pati turėsiu savo vaikų. Tikrai tuomet galvojau, kad tai kvaila frazė, nors dabar viską suprantu visai kitaip. Gal todėl, kad pati buvau sudėtingas vaikas, lengviau priimu ir savo dukrų maištą, nes lazda turi du galus“, – neslepia laidų vedėja.
Nors šiai dienai abi mergaitės turi savų veiklų ir pomėgių bei laiką mieliau praleidžia su draugais, nei su tėvais, Ilona neslepia, jog be galo didžiuojasi jomis, o maištavimo amžiui einant į pabaigą ryšys tarp mamos ir dukrų tik dar labiau sutvirtėja.
„Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet vaikai nepaprastai greitai auga. Atrodo, dar vakar jos buvo mažos mergaitės, besiglaudžiančios prie manęs, o šiandien jau savarankiškos panelės su savo tikslais ir norais. Tačiau, kaip ir kiekviena mama, linkiu joms atrasti savo kelią. Man visiškai nesvarbu, ar mano mergaitės nuspręs būti prezidentėmis, menininkėmis, ūkininkėmis, verslininkėmis ar „influencerėmis“, o gal net astronautėmis, jos visada išliks man svarbiausios ir priimsiu jas tokias, kokios jos yra. Svarbiausia, kad tik būtų laimingos“, – atvirauja moteris.
Prieš ilgąją kelionę laidos vedėjų trijulė Ilona, Bilas ir Dilanas pasistiprins sočiais pusryčiais vasaros rezidencijos „Belmonto“ restorane. Išbandę net tris skirtingus pasirinkimus, jie leisis į kelią link jūros, kur jų lauks pažintis su žuvies keliu – nuo žvejybos amato subtilybių iki kulinarinių šedevrų.
Atvykus į Klaipėdos rajone esantį Drevernos kaimelį bičiuliai kelionę pradės nuo čia pūpsančios Jono Gižo etnografinės sodybos. XIX a. pab. – XX a. pr. Drevernoje gyveno garsus kuršmarių laivadirbys Jonas Gižas, kuris statė, remontavo pamario krašto žvejų burvaltes, kūrė įspūdingas vėtrunges bei laivų modelius.
Šiandien Jonui Gižui priklausęs pastatų kompleksas transformuotas į muziejų, kuriame galima išvysti istorinę ekspoziciją apie pamario kultūros vertybes, o Iloną, Bilą ir Dilaną pasitikęs dreverniečių ansamblis „Žvejytės“ ne tik supažindins su šišionietiška kalba, bet ir liaudiškomis dainomis bei šokiais. Svetingos šeimininkės taip pat pakvies pokalbį pratęsti skanaujant žuvienę, ruoštą net iš penkių žuvų.
„Ką tą dieną pagausi, tą ir ragausi. Kad žvejyba Kuršių mariose vyktų teisėtai, buvo sugalvota sužymėti laivus pagal jų atitinkamai paskirtas žvejojimo ribas. Taip atsirado vėtrungės, tačiau žvejai buvo nepatenkinti, kodėl juos taip riboja ir iš to pykčio ėmė drožinėti gražias vėtrunges, simboliais jose parodant, kuo žvejys didžiuojasi. Pasižiūrėjus į tokią vėtrungę, buvo galima pamatyti visą šeimos istoriją“, – pasakos Klaipėdos rajono TIC direktorė Daiva Buivydienė.
Praplėtę savo žodyną, „Maisto kelio“ vedėjai išvyks į Drevernos uostą, kur jų lauks nuotykiai ir išskirtinė proga pasiplaukioti po marias senoviniu buriniu laivu – reisine „Dreverna“. Išplaukus ne tik atsivers pasakiško grožio Kuršių marių platybės, tolumoje dunksančių kopų vaizdas, bet ir lauks laivo kapitonų vaišės: kunkuliuojantis marių žuvų šiupinys, gilių kafija bei gliumzinis pyragas.
„Šiuo metu tai yra didžiausias Lietuvoje plaukiojantis toks istorinis laivas. Anksčiau buvau statęs kurėną, vytinę, kitas mažesnes valtis, tačiau kuomet atsirado projektas istorinio laivo statymui, mes sugalvojom, kad Kuršių mariose tokio laivo dar nėra, tai kodėl jo nepastačius“, – pasakos laivo kapitonas Vaidotas Bliūdžius.
Vėliau „Maisto kelio“ vedėjai vyks į čia pat uoste įkurtą „Drevernos uosto restoraną“. Rytiniame Kuršių marių krante įsikūrusiame Drevernos mažųjų laivų uoste įrengta ne tik prieplauka, kempingas ar 15-os metrų apžvalgos bokštas, bet ir žuvies patiekalais garsėjantis restoranas, kuriame keliautojai paragaus Bilo labai mėgstamų, per visą kelionę išgirtų lydekos maltinukų.
„Su Ilona mes net labai norėjome paragauti šio patiekalo, nes kol važiavom, Bilas visą kelią apie juos tik ir tekalbėjo. Ir tikrai, jie nusipelnė visų pagyrų“, – naujais skoniais džiaugsis Dilanas.
Kelionėje trijulės lauks pažintis su įvairiomis pajūrio krašto tradicijomis, tarp jų ir vyndarystės: šeimos vyninėje „Memel wine“ laidos vedėjai dalyvaus išskirtinėje vyno degustacijoje. Juos pasitikęs įkūrėjas Vytautas pripažins, jog šeimoje vynininkystės tradicijos siekia net 1965-uosius metus, kuomet jo senelis, grįžęs iš tremties, pradėjo užsiimti šiuo amatu.
„Mūsų šeimoje vynas prasidėjo gana seniai, kuomet senelis grįžo iš tremties Sibire ir padarė pirmuosius vynus iš šermukšnių ir obuolių. Tik vėliau prasidėjo kitos uogos: agrastai, serbentai, avietės. Bėgant metams išpuoselėjome šiuos vynus ir šiai dienai galim didžiuotis net šešiais skirtingų skonių vynais“, – pasakos vyndarys Vytautas Dabašinskas.
Pažinę Drevernos kraštą Ilona, Bilas ir Dilanas vyks į Šilutę, kur jų lauks „Vėtrungių kelio“ maršrutas. Pirmoji stotelė - Hugo Šojaus muziejus. Čia vedėjai apžiūrėję veikiančias, į Mažosios Lietuvos istoriją nukeliančias ekspozicijas, prie kafijos puodelio sužinos dar daugiau paslapčių apie Klaipėdos krašto gyventojų buitį.
„Mažosios Lietuvos regionas išsiskiria iš kitų regionų savo kultūra bei gyvenimo tradicijomis. Visus turistus jau keletą metų kviečiame leistis „Vėtrungių keliu“ ir pažinti šį kraštą. Mažosios Lietuvos paveldas ir kalba yra glaudžiai susiję su vokiečių kultūra, ką taip pat galima pamatyti leidžiantis į šią kelionę“, – pasakos Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova.
Pažinę kafijos gamybos principus, vedėjai domėsis ir žuvies rūkymo tradicijomis. Tam, kad susipažintų su šiuo amatu, jie nuvyks į Rusnėje esančią „Ingos rūkyklėje“, kurioje ne tik pamatys kaip rūkoma žuvis, bet ir sudalyvaus gurmaniškoje degustacijoje.
„Kad jūs žinotumėt, kiek mes tos žuvies per visus 27-erius metus esame sugadinę, sudeginę. Žiūrint kaip ją reikia paruošti, viskas atrodo paprasta, tačiau kuomet tai darai pats, turi praeiti visą tą mokymosi kelią, kol jau pats žinai, kiek tiksliai ją sūdyti, kiek tiksliai ją rūkinti. Viskas yra ne knygose surašyta, o praktikoje“, – atviraus rūkyklos įkūrėja Inga Šatkienė.
Kelionei einant į pabaigą trijulė užsuks į ant Minijos upės kranto įsikūrusį šeimos restoraną „Mėlynasis karpis“. Čia paragaus šviežių ir gardžių žuvies užkandžių, firminės žuvienės ir kepto eršketo su daržovėmis.
„Žuvis yra toks produktas, kuris auga ilgiausiai. Pats didžiausias jautis auga metus laiko, kiaulė auga tris-keturis mėnesius, vištą užauginti galima per 28 dienas, o žuvį reikia auginti bent trejus metus. Žuvis visą laiką būna vandenyje, tu nematai, jeigu ji suserga ar kas nors jai blogai. Tai nelengvas verslas, bet įdomus“, – teigs turizmo komplekso „Mėlynasis karpis“ įkūrėjas Rimgaudas Višinskas.