„The Rapha Women's 100“ – taip vadinasi kasmet tūkstančius dailiosios lyties atstovių įtraukiantis renginys, skatinantis moteris sėsti ant dviračio ir praminti visai ne vaikišką atstumą. Pasekusi kitų šalių pavydžiu, tokią tradiciją Lietuvoje ėmėsi kurti ir renginio organizatorė, idėjinė vadė Vita Degutienė.
Pasak jos, nors Lietuvoje yra ne vienas važiavimo dviračiu kultūrai dedikuotas renginys, būtent tokio – tarptautiniu mastu vienai dienai suvienijančio daugybę moterų, nėra.
Idėją pasufleravo vizitas į Fuerteventūrą
Įsitraukti į aktyvią veiklą ir užkrėsti ja kitas damas V.Degutienė ėmėsi po kelionės į Fuerteventūrą. Dar anksčiau viešėdama saulėtoje Kanarų saloje ji žavėjosi sportiškomis vyresnio amžiaus moterimis, kurios ir sulaukusios 70 ir daugiau metų su žemėlapiais rankose keliauja dviračiais po kalnus, tyrinėja salą užsiimdamos aktyvia veikla.
„Pernai viešėdama Fuerteventūroje susižavėjau moterimis, kurios, būdamos maždaug 70 metų amžiaus, mynė dviračius kalnuose. Tuomet pagalvojau, kad amžius – ne riba. Pati nuo vaikystės labai myliu dviračius, todėl grįžusi į Lietuvą pagalvojau – reikia painicijuoti kažką panašaus ir Lietuvoje. Taip palaipsniui kartu su treneriu Vaidu Rimkumi sugalvojome, jog organizuosime atviras treniruotes ir per du mėnesius pasiruošime 100 kilometrų iššūkiui“, – 15min kalbėjo V.Degutienė.
Per tuos du mėnesius entuziasčių atsirado ne taip ir mažai – beveik 60. Treniruotės vyko tris kartus per savaitę, kurių metu moterys numindavo nuo 30 iki 100 kilometrų, kiekviena individualiai.
„Iš pradžių nebuvau orientuotą į pagrindinį tikslą – 100 kilometrų, tačiau kuo toliau, tuo labiau šis skaičius tapo realus. Treniruotes pradėjom su 30 moterų, o dabar šis skaičius išaugo kone dvigubai. Ir jis yra neįtikėtinas – kalbėjau su atstovais Lenkijoje, kurie stebėjosi lietuvių įsitraukimu, ten susirinko apie 10 entuziasčių.
O mes treniruotėse sulaukėm ir, pavyzdžiui, amerikietės. Sykį atėjo moteris, kuri ištekėjusi už lietuvio, čia gyvena, sako, oho, jūs rengiate tokį važiavimą, Teksase, sako, pamišimas, ten kolonoje važiuoja apie 200 moterų“, – pasakojo V.Degutienė.
Miškonys-Kena-Miškonys
Apie 50 moterų sekmadienio rytą startavo ir Lietuvoje. Susitikusios netoli Nemenčinės esančiuose Miškonyse jos pajudėjo link Kenos – miestelio netoli Baltarusijos sienos.
Iš pradžių kelionės prasidėjo dviračių taku, vėliau teko minti ir plentu. O tai – nemenkas iššūkis net ir pažengusioms dviratininkėms. „Numinti 100 kilometrų, patikėkite – veikti yra ką“, – šyptelėjo.
Kaip pasakojo V.Degutienė, drauge su V.Rimkumi jie pagal kiekvienos čia dalyvaujančios moters pajėgumą sudėliojo planą, kaip atrodys kolona – kurios važiuos priekyje, kurios – gale, atitinkamai buvo įvertinti ji jų turimi dviračiai – labai svarbu, kad transporto priemonės būtų techniškai tvarkingos.
Tiesa, nė viena dalyvių įveikti šį atstumą pasiryžo miesto ar kalnų dviračiu ir tik vos kelios – profesionaliais plento dviračiais. „Man pačiai tokia patirtis gana nauja, todėl daugelio dalykų organizacija buvo neatrasta ir įdomi patirtis. Teko derinti renginį ir su policija, ir su kelių direkcija, prašėme, kad mus lydėtų mašinos“, – kalbėjo V.Degutienė.
Riedanti kolona keliose vietose yra numatę ir trumpus sustojimus. Vienas didžiausių – Kenos miestelyje. Pasak renginio organizatorės, ten visa moterų delegaciją pasitiks vietos bendruomenė. Kena – piligrimų pamėgtas taškas Lietuvos žemėlapyje, ten vietiniai įpratę sutikti keliautojus, todėl ir dviratininkėms ruošia vaišių stalą.
„Moterys norėjo, kad vyrai prisijungtų, tačiau jie kartu nemins, jie organizuoja sutiktuves“, – sakė V.Degutienė.
Iššūkiui pasiryžo įvairiausio amžiaus moterys
Prie gražaus renginio prisijungė pačios įvairiausios moterys: jų amžius – nuo 20 iki maždaug 60 ir daugiau metų, vienos jų – sėkmingos karjeristės, kitos – vaikus auginančios mamos, visos su savo mėgstamomis veiklomis ir pomėgiais. Vienos važiuoja profesionaliais plento dviračiais, kitos mina stilingus miesto, vienos aktyviai sportuojančios, kitos – neseniai nulipę nuo sofos, tačiau atradę aktyvaus gyvenimo džiaugsmą.
Kas jas atvedė į treniruotes? „Joms smagu. Kaip ir visoms čia dalyvaujančioms. Aktyvi fizinė veikla, gerų emocijų pliūpsnis po treniruotės – tai įtraukia, užkrečia“, – sakė V.Degutienė.
Pasak jos, kai visas čia dalyvaujančias moterius vienija ne tik noras pajudėti, o tuo pačiu – bendruomeniškumo jausmas. Esą kai matai, po treniruotės kūną užlieję endorfinai – įkvepia nesustoti, o kai matai žibančias kitų akis, ir pats užsikreti pozityvia nuotaika. Jau nekalbant apie ta, kad minimas dviračiu – puiki treniruotė tiek raumenims, tiek širdžiai.
„Kai moterys į šeimas grįžta laimingos, tai ir jų vaikai, ir vyrai laimingi“, – sakė ji.
Įveikusios užsibrėžtą tikslą – neketina sustoti
V.Degutienė neslepia – pastarieji du mėnesiai treniruočių kaip reikiant pakeitė ne tik jos pačios, bet ir daugelio dviratininkių mėgėjų gyvenimus, todėl įveikusios 100 kilometrų iššūkį jos neketina sustoti.
Esą jau dabar ji sulaukia ne vieno klausimo – o kas po to? Nejaugi kirtusios finišą jos viską taip ir užbaigs? „Anaiptol! Tikrai tęsime. Nors, prisipažinsiu, iš pradžių apie tai negalvojau. Norėjosi tiesiog įtraukti moteris į veiklą, skatinti judėsi, drauge smagiai praleisti laiką.
Nors dar prieš šį žygį, kai jos artimiesiems pasakė, kad ketina savo kojomis nuveikti 100 kilometrų, daugelis tuomet nusikvatojo ir pasukiojo pirštu palei smilkinį – visiška beprotybė! Bet toks atsakymas ne vienai sekmadienį mynusiai tapo saldžia motyvacija ir noru įrodyti – jos gali.
Todėl V.Degutienė neabejoja, kad ateityje moterys drauge numins dar vieną šimtą ir ne vieną tūkstantį kilometrų, o tokių, visą pasaulį suvienijančių žygių bus dar ne vienas – jos jau galvoja ir apie kitus metus.