Rimantė Kulvinskytė mintimis apie dvynių netektį pasidalijo savo feisbuke. Įrašu leido pasidalinti ir su Žmonės.lt portalu.
„Visą spalį ruošiausi tai parašyti... bet sulaukiau lapkričio 1-osios. Nes apie skausmą kalbėti nelengva.
Spalis pasaulyje minimas kaip nutrūkusio nėštumo ir perinatalinės mirties mėnuo. Mėnuo, kai prisimenami vaikai, kurie liko anapusybėje ir kurių nebuvo lemta išnešioti, ir kurių nešioti ant rankų negalime šiandien.
Mes esame mokomi, kad gedulas yra dalykas, kurį turime pragyventi, jausmas, kuris praeina su laiku, bet toks tikėjimas tik dar labiau įkalina. Pasidaro gėda jaustis taip kaip jautiesi, „nes tai buvo seniai“, nesinori atrodyti silpnu ir savo skausmo užkrauti kitiems, tad bandome visais įmanomais būdais užlipdyti atsiradusią prarają. Ir dažniausiai tie būdai veda į savidestrukciją.
Joks vaikas nepakeis kito vaiko. Joks vaikas neleis pamiršti tų, kurių netekome. Žinau, kad mudu su Povilu vis dar tikimės susitikti savo dvynius. Kad vis dar už juos stengiamės patirti ir išjausti šį pasaulį dvigubai. Kartais tai atrodo per skausminga prisiminti, kartais – per brangu, kad pamirštume, bet viena aišku: kartais mažiausi dalykai užima didžiausią vietą mūsų širdyje ir ilgėtis tų, kurių nebuvome sutikę, yra normalu. Juk gyvenimo prasmė matuojama ne metais, o širdy paliktais pėdsakais. Kad yra mažyčiais, negirdimai sutrepsėjusiais, bet giliais.
Iš savo pačios patirties galiu pasakyti, kad mamos ir tėčiai skaičiuojami ne pagal vaikų batukus koridoriuje. Visi tie žmonės, kurie neteko savo vaikų jiems dar negimus, taip pat yra tėvai, jie taip pat nešiojasi tą meilę, nors ir nenešiojo jos ant rankų.
Būtent tai ir yra gedulas. Meilė. Meilė, kurią norėtum duoti, bet negali. Vandenynas su savo potvyniais ir atoslūgiais, kuriame belieka išmokti plaukti.
Kai kurie mūsų yra tėvai vaikų, kai kurie – tėvai angelų, kai kurie – tėvai tiek vienų, tiek kitų, bet visi mes – tėvai.
Tad šiandien visus, kurie dalijasi meile angelams, kviečiu juos prisiminti. Kalbėti apie netektį nereiškia, kad esi užstrigęs laike, kad nesugebi susitvarkyti su jausmais. Mes juos prisimename, nes esame jų, o jie yra mūsų, ir jų gyvenimas, nesvarbu, koks trumpas, pakeitė šį pasaulį.
Stipriai stipriai apkabinu jus ir savo angelus danguje ir Žemėje“, – rašė R.Kulvinskytė.
