Per kelis čia buvimo mėnesius Kęstutis stengiasi kuo daugiau padaryti – skaito paskaitas, veda seminarus, rodo monospektaklį „Auksinė šventykla“, šviečia mūsų visuomenę kaip išmokti gyventi su atjauta vienas kitam, meile ir pasiaukojimu.
Mielaširdystė glūdi kiekviename iš mūsų, tik neretai mūsų tyrą sąmonę temdo pykčio bei neišmanymo debesys, kuriuos vienuolis ir atvyksta į Lietuvą išsklaidyti.
– Po trijų mėnesių atsiskyrimo Pietų Korėjoje atvykstate į Lietuvą, kokios nuotaikos lydi?
– Lietuva puiki šalis. Priimu ją tokią, kokia yra. Tik pozityvus mąstymas gali padėti. Tad su tokiomis nuotaikomis ir atvykstu. Ypač įdomu susitikti su jaunais žmonėmis. Jie mūsų ateitis.
– Kaip keičiasi Lietuva jūsų manymu?
– Lietuvoje keitimasis įmanomas tik dėka jaunų žmonių sąmoningumo. Jie stebi mūsų politines – ekonomines kovas. Daro išvadas. Ir asmeniškai manau, kad tai nauja jėga, veržli ir mylinti Lietuvą. Norėtųsi tik, kad „mokytojai“ nesugadintų šio tikėjimo.
– Žmonės Lietuvoje vis dažniau šypsosi, kaip tą dar labiau paskatinti?
– Mes labai daug kalbame apie niūrumą ir šypseną. Korėjoje nelabai šypsosi. Tačiau kuomet aš nusišypsau iš visos širdies, gaunu nuostabią šypseną net iš labiausiai paniurusio žmogaus. Daryk pats, o nereikalauk iš kitų. Pradėk ryte žiūrėdamas į veidrodį. Šypsena veide, tai sveikatos šaltinis.
– Lietuvą drebina #metoo skandalai ar įmanomas toks variantas Azijoje, tarkim Pietų Korėjoje, kur praleidžiate daug laiko?
– Moters ir vyro santykiai yra visur, kitaip žmonijos nebūtų. Jei sugebi pasaulį matyti kaip pastovų keitimąsi, tai viskas yra aišku, nes keičiasi tik pats santykis. Negali nieko užfiksuoti ir turėti, nes jau pasikeitė. Jei nėra tokio suvokimo, tai noras turėti, bet negalėjimas, sukelia blogą nuotaiką, kančią. Kas buvo ankščiau nebaustina, šiandien – didžiausias nusikaltimas. Reiktų tolerancijos daugiau ir... atsiprašymo.
Aš paklausiau savo dzenmeistro, kaip mūsų dvasinė praktika veikia sąmonę? Jis atsakė, prieš pradėdamas praktikuoti, jei padarydavau klaidą, tai atsiprašydavau po labai ilgo laiko, o dabar labai greitai atsiprašau...
Padarytas blogis paralyžiuoja žmogų ir daro jį demonu. Tad pačiam žmogui verta apsivalyti, kaip ir visai bendruomenei. Skausminga, bet būtina. Moterys tampa aktyvesnės, tad ir santykis keičiasi.
– Esate budistų vienuolis, nešiojate keistus apdarus, kokių kuriozų nutinka su tokia apranga išėjus į viešumą?
– Būdavo daug įdomybių. Teko Niujorke šokti breiką metro sustojime Harlemo rajone, už tai gavau net 20 dolerių. Šokau su afroamerikiečiais, kurie mane su tokiu apsirengimu palaikė savu. Varšuvoje prieš Nacionalistų eitynes apėjo mane truputį bijodami… Jaunimas, nors buvo matyt ir „paėmę ant drąsos“, sakė, kad Džihadas čia pas juos atvyko… Tačiau, metams bėgant, mato mano ne jauną veidą ir nelabai jau žiūri į rūbą. Nes ir rūbas, ir mano gyvenimo būdas vis labiau sutampa, tam reikia tik laiko.
– Korėjoje šiuo metu daugumą sudaro krikščionys, kaip jie žvelgia į užsienietį, priėmusį budizmą?
– Gatvėje, matau, eina vienuolė, apsirengusi kaip Lietuvoje. Rūbas, laikysena… Aš einu priešais, nusišypsau ir pasisveikinu nusilenkimu. Man atsako taip pat. Jei koks tai žmogus propaguojantis savo tikėjimą per arti prieina, ištiesiu ranką ir šypsodamasis dėkoju. Tas žmogus arba pabėga arba atsako tuo pačiu. Kas yra situacijos šeimininkas? Čia yra Tikėjimo pradžia.
– Kas labiausia krenta į akis atvykus į Lietuvą?
– Visuomet atsipalaidavęs, džiaugsmingas jaunimas. Jis gal Vilniuje kitoks, nei Kaune ar Klaipėdoje. Tačiau džiugu matyti. Ir nauju žvilgsniu matau depresijas, nerimą, aš einu ten, kur žmonėms sunkiau. Kiek galiu, tiek būnu kartu. Stebiu.
– Ką manote, ar šaliai pavyks susigrąžinti tautiečius?
– Kaip galima susigrąžinti mėlyną dangų ar žydintį medį? Tai ne emigrantai, o laikinai išvykę. Kodėl pas mus vienoje šventykloje labai daug vienuolių, o kitoje nėra. Dėl to, kad ten kur daug, yra Meistras. O kur mažai – Meistro nėra. Kur geras Meistras, aišku, ir maistas geresnis, rūbas šiltesnis, santykis skaidresnis. Tai kam kelti problemą, jei pats esi jos kaltininkas. Susitvarkyk namus, sugrįš ir jo gyventojai.
– Koks yra laimės receptas?
– Jei tau 19 m. vienaip tai suprasi, jei tau 40 m. kitaip, jei 70 m. dar kitaip. Jei kas gali į tai atsakyti, tai tik savo pavyzdžiu. Tai aš ir pats ieškau. Randu senus vienuolius, kurie tai turi. Tuomet stengiuosi sekti jų pavyzdžiu. Gyvenimą pragyvename vieni. Suvokimas labai individualus.
Kai skauda dantį, visuomet galvoju, kaip buvo gerai, kai vakar neskaudėjo. O ką dariau vakar, kai neskaudėjo? Laimingas pragulėjau prie televizoriaus… Vertinkime tą akimirką, kai savo Dvasiniame kelyje galime kažką padaryti kitiems, nes greitai negalėsime…Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogus tą nuotaiką skleidžia kitiems.
– Esate vienuolis, daug medituojate, kokia mūsų paskirtis šioje žemėje?
– Jei atsakyčiau kitiems, tai būtų neteisinga. Pirma sau atsakyti reikia. Suvokti tai, ką girdėjau iš mokytojų, mačiau pavyzdžių, skaičiau. Kodėl aš gavau tą kūną, kam? Anksčiau net būdamas vienuoliu, išgirdęs tokį mokymą, depresavau, nes sau turėjau meluoti, kad ir man tai tinka. Metams bėgant, tas klausimas tampa gyvenimo keliu. Dėkingas, kad sutikau Mokytojus. Gal kiek per vėlai, tačiau ne itin. Dabar tą žinią skleidžiu ir kitiems. Dėl to atvykstu ir į Lietuvą.
Kviečiu visus, kurie galės, ateiti į susitikimą ir spektaklį, pabendrauti, pasidalinti savo mintimis.
– Monospektaklis „Auksinė šventykla“ sulaukė itin didelio visuomenės susidomėjimo. Kokios temos gvildenamos jame?
– Taip. Tenka vis rodyti „Auksinę šventyklą“. Šįkart ir Alytuje. Kodėl? Šiame spektaklyje sprendžiamas vienas svarbiausių žmogui kylančių klausimų. Kas yra ta tikroji meilė, kuri niekados nesudrebės, nesikeis ir kurios niekados niekas neišmuš iš pamatų, kad ir kokios katastrofos, ar netektys ištiktų, kad ir kokie išmėginimai tautos, sąjungos ar paties žmogaus lauktų.
Tai mokomasis spektaklis, tarsi dvasinis vadovas, skirtas širdžiai ir smegenims, o ne tik geram laikui (kai kam tai pats geriausias laikas). Iškeliamas klausimas – kiek turi savyje meilės? Kaip gali atsakyti į klausimą, užduodamą spektaklio metu?
Šį kartą po pasirodymo palauksiu, ir jeigu žmonės ras kokį nors atsakymą, galės prieiti ir pasitikrinti. Meilės klausimas pateikiamas spektaklio metu yra pats svarbiausias. Kuo greičiau atsivers širdis, tuo greičiau nustosi skirstyti į mano – tavo, tuo greičiau sužydės tikroji meilė.
O tai ir yra pagrindinis vaistas nuo visų depresijų, negerovių, pykčių ir visų kitų bėdų. Visi tai žino, bet žinojimas ir teorijos – vienas dalykas, o kaip tai praktiškai padaryti, kokią techniką naudoti – visai kas kita.
Dėl to aš ir iškeliu šį klausimą spektaklyje, nes esu praktikos, o ne teorijos žmogus. Viską, ką kalbu, esu perėjęs per sunkias praktikas bei meditacijas.
Susitikimai su vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim:
- Seminaras „KIDO“ Klaipėdoje gegužės 12 – 13 d. Karklėje.
- Monospektaklis „Auksinė šventykla“ Alytaus miesto teatre gegužės 15 d. 19 val.
