Milda, kaip pati tapote dainuojančiu žmogumi?
Tokia buvau visada. Nuo mažens, besisupdama sūpynėse ar žaisdama, tiesiog pradėdavau dainuoti, improvizuoti, kurti dainingas istorijas. Didžiausią įtaką padarė dainuojanti močiutė. Su ja gamindavom valgyti ir abi kartu dainuodavom. Taip pat vykdavo dainingos muzikos pamokos pradinėse klasėse ir vidurinėje mokykloje.
Su mokytojais aktyviai vystėme chorinę veiklą. Turėjau bendraklasių draugių, kurios labai mėgo dainuoti. Buvo mada įsimylėti kokią nors grupę, mintinai išmokti visas jos dainas, kartu dainuoti, eiti iš proto.
Tai buvo labai naudinga, nes tokia meilė skatindavo mane dainuoti įvairiuose mokykliniuose renginiuose. Muzikos mokykloje buvau instrumentalistė, tačiau grodama kūrinius dažnai juos dainuodavau – tai puikus mokymosi būdas. Mane nuo vaikystės labai veikė teatras.
Ten pradėjau eiti, vos išmokau vaikščioti, ir ypač mėgdavau kartoti įdomias aktorių intonacijas, mėgdžioti jų balsų tembrus. Šiek tiek vėliau turėjau draugių, kurios buvo profesionalios dainininkės arba siekė tokiomis tapti. Su jomis kalbėdavomės apie dainavimą, dainuodavome kartu, ir tai, be abejo, irgi paskatino mane pasirinkti šį kelią.
Jaučiau ypatingą būseną, kuri aplanko dainuojant, suteikia daug gerumo, pozityvių emocijų, sveikatos. Įstojau studijuoti dainavimą. Ypač daug šioje srityje patyriau ir išmokau jau pabaigusi studijas.
Ar džiazinis dainavimas madingas?
Tikrai nepanašu, kad Lietuvoje džiazinis dainavimas būtų madingesnis už klasikinį dainavimą ar dainuojamąją poeziją. Bandyti „išgyventi“ vien tik dainuojant džiazą šioje šalyje yra absoliučiai rizikinga, taigi, ar mes galime teigti, kad džiazas madingas?
Žmonės dažnai sako „ji dainuoja džiazą“, tačiau net nepagalvoja, kad tas džiazas iš tikrųjų yra pop-džiazas. Iš tiesų populiariausia muzika yra „popsas“ ir rokas. Kartais aš paklausiu savo ne muzikantų draugų: ar žinai tą ir tą džiazo muzikantą? Nežino. Bet žino tą, kuris ne tik džiazą, bet ir pop, dainuojamąją poeziją, netgi estradą atlieka.
Taigi, nors Lietuvos rinka maža, palyginti su daugeliu Europos šalių ar Jungtinėmis Valstijomis, ir originalesnė kūrybinė muzika, „neįsipaišanti“ į standartinius rėmus, čia sunkiai perkama, visgi Lietuvoje džiazas užima savo nišą, į festivalius susirenka gana daug žmonių, organizatoriai atveža nuostabių muzikantų, mes turime galimybę juos išgirsti ir tai yra nepaprastai džiugu!
Vilniuje vis galima išgirsti apie madingus hobius. Vienu metu visi užsiėmė dekupažu, vėliau šoko baletą ir panašiai. Ar dainavimas yra nauja ateinančio sezono mada?
Akivaizdu, kad dainavimas jau keli sezonai yra mados klyksmas! Aš kartais sakau: „dainuoja visa Lietuva.“ Taip pat ir šoka, fotografuoja... Liaudis žino tuos dainininkus, kurie yra rodomi per televizorių. Kiti dainininkai, kurie į televiziją nepatenka ar patys neina, nors dažnai yra ne mažiau talentingi, tarsi lieka už borto, už populiarumo ribų.
Dainavimo šou verslas stiprus, įtakingas, kartais sumaišo klausytojui vertybes, tačiau, svarbiausia, kad mūsų gražūs, gabūs, nuostabūs, dainingi jauni žmonės, kurie ateina į tuos realybės šou, išsaugotų save, savo grožį ir talentą bei išmoktų jį tinkamai panaudoti gyvenime.
Ką žmogui duoda dainavimas? Ar tai tik hobi, ar daugiau?
Žmogui, kuris turi savo profesiją, darbą, nesusijusį su muzika, tai gali būti puikus hobi. Praktikuodamas dainavimą, tobulini, ugdai save, pradedi geriau girdėti, suprasti, išmanyti muziką. Dainavimas duoda labai daug. Tai gražus saviraiškos būdas, padedantis atsikratyti tam tikrų baimių.
Taip pat dainuodamas gali giliau, subtiliau pažinti save fiziškai, psichiškai ir dvasiškai bei sužinoti apie save tokių dalykų, kurių net neįtartum turįs. Dainuodamas gali atsipalaiduoti, užsimiršti. Tai nuostabus, natūralus procesas, kylantis iš širdies gelmių. Dainavimas teikia daug džiaugsmo, kelia nuotaiką, stiprina organizmą.
Ar reikia į dainavimą būtinai žiūrėti su perspektyva patekti ant scenos?
Puikus klausimas! Daug kas Lietuvoje užsikrėtę šia „liga“ ir mes puikiai žinome kieno tai darbas. Aišku, jaučiama ir stipri Holivudo įtaka. Visais laikais buvo keli dalykai, kurių žmonės trokšte troško: pinigai ir šlovė. Ir visada buvo, ir yra madingos profesijos: aktorius ir dainininkas, nes jos neša šlovę ir pinigus, jei pasiseka.
O būna taip smagu sutikti kokį paprastą žmogutį, visai ne karjeristą, ne pagyrūną, bet be galo šiltą ir tikrą ir puikiai išmanantį savo darbą . Toks žmogus dažnai gali turėti šiltą ir jaukią šypseną. Ir tada prisimeni, kad yra dar keli dalykai, kurių visais laikais iš tikrųjų reikėjo žmogui, tai – meilė ir teigiamas įvertinimas. Tada pasidaro labai gera, nes tokius dalykus duoti juk visai nesunku.
Kam labiau tinka džiazas – moterims ar vyrams?
Aš irgi galvoju, kodėl lietuviai filmo pavadinimą „Some Like It Hot“ išvertė „Džiaze tik merginos“? Džiazas tinka tiems, kam jis patinka. Džiazą iki pašėlimo šoka ir vyrai, ir moterys. Muzikos pasaulyje, kaip ir daugelyje kitų veiklų, ilgai dominuodavo vyrai, tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau grojančių, diriguojančių, komponuojančių moterų, ir tai labai džiugina!
Klausos neturėjimas – kas tai? Ar priimate tokius?
Gal tai neįsiklausymas į kitą žmogų? Gal per daug skubam, lekiam, norim daug dirbti ir uždirbti, pamirštam savo draugus, paprastas žavingas akimirkas... Ir sau, ir kitiems linkiu mokytis įsiklausyti ir pajausti.
O kaip su balsu? Jei labai norisi dainuoti, bet balsas ne koks...
Tai patvirtina kai kurios Lietuvos scenos žvaigždės. Nieko baisaus, svarbiau, matyt, yra idėjos, charizma, pasitikėjimas savimi, atsiradimas laiku ir vietoje.
Jeigu vis dėlto labai nori, balsą gali lavinti, stiprinti, ugdyti, „įdirbti“, „įdainuoti“, kaip kokį ariamą lauką, „pakaustyti“ jį reikalinga technika, įpūsti dvasios, ir netrukus prasiskleis, pražydės spalvingos, kvapnios gėlės.
Koks tai darbas – mokyti dainuoti?
Tai šventas darbas.
