Vardas. Tai, kad vienintelė Lietuvoje turiu tokį vardą, lėmė ketveriais metais vyresnės sesers kaprizas. Sykį mama garsiai perskaitė laikraščio žinutę apie vienos amerikiečių tenisininkės, vardu Džiolana, pergalę. Vyresnėlei nebeliko abejonių, kaip turėčiau būti krikštijama... Šis tikrinis žodis man kelia dvejopą asociaciją: dvigarsis „dž“ skatina įsivaizduoti egzotišką moterį, o pats vardo skambėjimas kažkodėl primena deimantinius papuošalus. Tai galėtų būti ir mano auskarai. Norėčiau, kad jie it relikvijos keliautų iš kartos į kartą ir būtų vadinami Džiolanos auskarais.
Taisyklės. Profesija mane įpareigoja biure nevilkėti rankas ir pečius apnuoginančių drabužių, neavėti aukštakulnių, būtinai mūvėti kojines. Visa kita – nuosaiki improvizacija. Palyginti su kostiumuotais vyrais, mes, advokatės, rengiamės liberaliau. O kai karštą teismo posėdžio dieną vasarą tenka užsivilkti mantiją, ši puikiai paslepia neprotokolinę aprangą, pavyzdžiui, berankovę suknelę. Džiaugiuosi kiekvienu penktadieniu – džinsų diena. Baisiausia (ir tai atsitinka vis dažniau) – į vakarėlį vykti tiesiai iš darbo. Kai sykį su protokoliniu kostiumėliu nuėjau į draugės mergvakarį kokteilių bare ir, paisydama kažkieno sugalvoto pokšto, vieną stiklą turėjau gerti atsiklaupusi ant baro, nepasakyčiau, kad būčiau jautusis komfortiškai.
Stilistai. Šie žmonės reikalingi ne tik tiems, kurie pasiklysta stiliaus labirintuose, bet ir taupantiems laiką. Pati tuo įsitikinau: jei rengdamasi kokiam nors vakarėliui branginu valandas ar neturiu ūpo blaškytis po parduotuves, savo įvaizdį patikiu grožio meistrams. Apskritai labiausiai kankinuosi rinkdamasi akinius nuo saulės. Galiu valandą tuščiai prastypsoti prie vitrinos. O veido struktūrą išmanančiam specialistui pakanka kelių minučių, kad pasiūlytų bent trejus tinkamus.
Žurnalo „Laima“ nuotr./Džiolana Tarvainytė |
Centimetrai. Jei išnyktų aukštakulniai, ko gera, moterys nustotų buvusios moterimis. Pakilti dvylika centimetrų nuo žemės – gražu, išdidu ir nepriklausoma. Jei tik nevargtų kojos, aukštakulnių turbūt nenusiaučiau. Tačiau vieną dieną su jais palaksčiusi po Londoną pajutau, kad didelės pakulnės – peilis sveikatai.
Vienintelė. Ne kartą teko siūdintis pas dizainerius pagal individualų užsakymą. Neslėpsiu: smagu jaustis išskirtinei, būti apšokinėtai ir pagauti artėjančios šventės nuotaiką. Tačiau primatavimo maratonas (laimei, Lietuvoje dar neįsiviešpatavo tradicija vizitą pas modeliuotoją sušildyti viena kita taure šampano) atima marias laiko, tad galimybę užsisakyti vienetinį drabužį renkuosi vis rečiau.
Šleifas. Kad patrauktum dėmesį, nebūtina puošti galvą ciklameniniu turbanu, o kaklą – kilogramą sveriančiomis grandinėmis. Nustebinti galima ir įdomiais kvepalais. Pastebėjau, kad nuo manęs sklindančiam aromatui „Thierry Mugler Alien“ abejingi nelieka amerikiečiai – nekompleksuodami apie jį klausinėja; sykį muitininkė net nepatingėjo nusirašyti flakono pavadinimą...