Išties Vaivą būtų galima pavadinti perfekcioniste, moterimi, kuri visose srityse siekia geriausio rezultato. Pašnekovė su šypsena prisimena laikus, kai po mokyklos baigimo dar trejus metus iš eilės laikė skirtingų dalykų brandos egzaminus tam, kad pagerintų rezultatus. O nepanorusi niekur studijuoti, ryžosi avantiūrai ir išvyko į Italiją.
Savo ryžtingą charakterį ji demonstravo ir tėvams vaikystėje. 7-oje klasėje nusprendė pakeisti mokyklą, o to nedaryti neįkalbėjo nei mama, nei tėtis. „Mama nenorėjo sutikti, bet žinojo, kad vis tiek nepavyks. Toje mokykloje, į kurią norėjau pereiti, nuo 5-os klasės visi mokėsi anglų ir rusų kalbas. Aš iki to laiko buvau susipažinusi su anglų ir vokiečių. Užsispyrimo vedama, per vasarą savarankiškai išmokau 3-ejų metų rusų kalbos mokyklos kursus. Mokyklą – pakeičiau“, – šypsosi Vaiva.
Su vienu spektakliu ji apkeliavo pusę pasaulio, dirbo prie Anthony Minghella Lietuvoje statomo spektaklio „Madama Butterfly“, o karjeros istorijoje – ne vienas projektas. „Pirmas ir, ko gero, žinomiausias – „Karas ir taika“, vėliau – „Tokyo Trial“, „Out Stealing Horses“, „Cinderella“, – vardija Vaiva.
– Vaiva, šiuo metu dirbi kino, reklamos industrijoje. Kas tave čia atvedė?
– Ilgas kelias iki to (šypsosi). Pirmasis susidūrimas su kinu buvo, kai penktą mėnesį laukiausi pirmosios dukrytės. Nebenorėjau šokti teatre, bet supratau, kad mielai padirbėčiau kitoje srityje, tad radau skelbimą, kuriame rašyta, kad atrankos agentūra ieško aktorių atrankos režisieriaus padėjėjo vienam filmui.
Vėliau ryšiai su kinu nutrūko. Pirmaisiais dukrytės gyvenimo metais su vyru ėmėmės logistikos verslo, vėliau su spektakliu išvykau į Australiją, o būdama ten – gavau kvietimą prisijungti prie filmo „Karas ir taika“ komandos, tad grįžusi vėl įsitraukiau į kino ir reklamų pasaulį.
– Tai – labai įvairios, dinamiškos ir kintančios sritys. Kaip prisitaikai prie pokyčių, naujovių?
– Esu gana sėslus žmogus ir nemėgstu iššūkių ar pasikeitimų. Bet kiekviena nauja mano gyvenimo patirtis tik parodo, kad pokyčiai, net jei pati neieškau jų, mane patys susiranda ir noriu nenoriu esu priversta per maksimaliai trumpą laiką viską perprasti, prisitaikyti ir atrasti, kaip galiu geriausiai save realizuoti pasikeitusioje situacijoje.
Žinios ateina su patirtimi, laiku, atviromis akimis ir ausimis gaudau kiekvieną naują dalyką, žinoma, knygos, mokslai – viskas susideda. Papuolusi į naują sritį – išsikeliu sau didesnius tikslus, nei iš manęs tikimasi, ir tada tai jau tampa mano asmenine pergale.
Iš kiekvienos naujos srities išeinu pasipildžius informacijos ir patirties. Niekada neskirstau to, kad čia – šokis, čia – logistika, čia – kinas, televizija, reklama ar pan. Visa tai esu, buvau – Aš. Nevadinu tų skirtingų sričių mėtymusi iš nežinojimo, kur save realizuoti. Į visas šias sritis nėriau su dideliu noru, azartu ir smalsumu, nes taip tuo metu mane vedė gyvenimas. Tiesiog pasiduodu likimui ir nesipriešindama priimu naujus iššūkius, kurie mane tik dar labiau stiprina ir atneša vis naujų dalykų.
– Prieš kurį laiką įkūrėte šeimos logistikos verslą, kuriuo rūpinaisi ir pati, tačiau vėliau tarsi nuleidai rankas viską perdavusi vyrui. Logistikos darbo subtilybių nepavyko suderinti su meniška prigimtimi?
– Logistika buvo mūsų šeimos verslas. Darbai vyko, „fūros“ važiavo, šiek tiek plėtėmės. Atradau savo darbinę sistemą, baigiau kursus, įgijau transporto vadybininkės pažymėjimą – tarsi visi žingsniai buvo padaryti, bet šis verslas labai žiaurus ir, jei sugenda viena ar net kelios mašinos tuo pačiu metu, reikalauja be galo daug resursų. Labai išsunkė mane šis verslas. Gal buvo pasirinktas ne tas verslo modelis, bet dabar džiaugiuosi viską sėkmingai perdavusi į vyro rankas (šypsosi).
– Kaip atrodė tavo dienos, kai sukaisi logistikos versle ir kokios jos yra dabar?
– Buvo labai nelengvas pereinamasis etapas, kai keičiau logistiką į kiną. Kas mane tuo metu matė, galvojo, kad esu lengvai išprotėjusi (juokiasi). Visą laiką kalbėdavau, nes turėjau po 2 ar 3 telefonus, kurie nuolat skambėdavo. Vienu nuolat atsiliepdavau skambinantiems kino klausimais, kitoje ausyje „kabėjo“ – „fūrų“ reikalai (juokiasi).
Reikėjo išgirsti abiem telefonais sakomą informaciją, dar girdėti raciją, laiku pirmajam režisieriaus padėjėjui pasakyti „Copy“ ir greitai paaiškinti kitame laido gale esančiam pašnekovui, kad ne jam tas „Copy“ buvo skirtas (juokiasi). Kai pagaliau pavyko pabaigti ir perduoti visus logistikos darbus vyrui, jaučiau, kad dabar viskas eina teisinga linkme.
Nuo praeitų metų spalio mėnesio iš dalies vėl pasikeitė mano darbai. Buvau pakviesta dirbti komandos vadove reklamos įmonėje. Čia – vėl nauja patirtis, visai kitokie darbo principai nei ankstesniuose darbuose. Todėl natūralu, kad mintys mano galvoje verda 24/7. Dabar labai aktyviai dirbu su savimi, kad išmokčiau atsiriboti nuo darbinių minčių bent savaitgaliais.
Dieną visada pradedu pusryčių gaminimu šeimai, kava, dukrytės vežimu į mokyklą, grįžusi po darbų darau vakarienę, prisijungiu į nuotolinę treniruotę su nuostabia trenere Agne Buta. O sumigus vaikams, labai stengiuosi neprisėsti net ir trumpam prie darbų, bet ne visada pavyksta (šypsosi).
– Kinas – dar viena sritis, kurioje jautiesi patogiai. Su kokiais projektais yra tekę dirbti?
– Pirmas ir, ko gero, žinomiausias – „Karas ir taika“, vėliau – „Tokyo Trial“, „Out Stealing Horses“, „Cinderella“. Apima labai smagus jausmas, kai žiūrint filmą pamatai režisieriaus ar operatoriaus pavardę, su kuriuo esi anksčiau kartu dirbusi.
Neapsakomas jausmas buvo sužinojus, kad teks padirbėti su nepakartojamu režisieriumi a.a. Anthony Minghella ir jo Lietuvoje statomu spektakliu „Madama Butterfly“. Didžiuojuosi, kad galėjau dirbti su šiuo kino genijumi.
– Sakoma, kad žmonės, dirbantys kino industrijoje, negali ramiai žiūrėti filmų – stebi juos profesionalo akimis, galvoja, kaip pastatytos scenos. Tavo patirtis tokia pati?
– Būna visko (šypsosi). Filmus tikrai žiūriu, nes jie labai gerai padeda perjungti mintis arba užsimiršti. Žinoma, kad pastebiu ir tas klaidas, ir kažkur paliktas darbines „šiukšles“ (juokiasi). Baltas plastikinis craft’o puodelis XVI a. mūšio scenoje ar pan. Arba tie scenarijaus tęstinumo neatitikimai, kai veikėjas išeina iš namų su suknele, o grįžta su džinsais.
Matau visus tuos neatitikimus, bet jie dažnai tik sukelia šypseną ir empatiją kūrėjams. Tada pagalvoju apie žmogiškų klaidų neišvengiamumą. Juk kiek daug žmonių ir kiek kartų žiūrėjo tas pačias scenas, kol vyko montažo, spalvų korekcijų darbai – ir vis tiek tos klaidos pateko į eterį. Visi mes tik žmonės (šypsosi). Ir neklysta tik tie, kas nedirba.
– O kas tave įkvepia darbui?
– Sportas, bėgiojimas, šeima ir valia. Kiekvieną penktadienį, kartu su vyru stengiamės rasti laiko bėgimui ir maudynėms Neries upėje, nes tik tokiu būdu jaučiu, kad randu jėgų susidėti visas pažirusias mintis į „lentynėles“ ir ramiai paleisti visą savaitės maratoną savaitgalio poilsiui bei pirmadienio naujam startui.
– Kaip tu derini karjerą, kuri, akivaizdu, puikiai klostosi, ir buitį, laiką artimiesiems?
– Šeima mane papildo ir palaiko kiekviename naujame etape. Tiesa, labai sunku suspėti su vaikų mokyklomis, darželiais, ligų etapais. Bet plačiai mąstant, nematyčiau prasmės tiek dirbti, siekti ir tobulėti, jei ne šeima.
Kai būna sunkus etapas, kartais pagailiu savęs, sakau: „Oi, kaip sunku“ (juokiasi), bet kai vėl atsitiesiu – matau, prie kokių naujų ir gerų dalykų atveda tas įveiktas sunkus laikotarpis.
– Socialiniuose tinkluose pastebėjau, kad propaguoji sveiką gyvenimo būdą – sportuoji, maudaisi, bėgioji. Kaip atradai ir į savo rutiną įterpei šias veiklas?
– Nesu aš didelė „sveikuolė“ (šypsosi). Sportas, bėgiojimas ir maudymasis upėje visus metus ugdo valią. Visą gyvenimą sportas buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, bet tas cikliškumas su bėgimu ir maudynėmis atsirado kaip tik sunkiausiu metu, kai gimė pirmas vaikas ir prasidėjo verslo reikalai.
Tada, kai buvo mažiausiai jėgų, jų suteikdavo bėgimas ir mane paruošdavo dar sunkesniam etapui. Kuo mažiau turiu laiko, jaučiuosi silpnesnė ar ligos puola, tuo labiau ieškau sporto batelių ir leidžiuosi „į trasą“. Dažnai kolegos ar draugai juokauja sakydami: „Nuo ko tu bėgi, kas tave veja?“, bet mano moto yra ne „Nuo ko“, o „Link kur“.
– Artimą ryšį turi ir su seserimi, žinoma aktore Edita Užaite. Esate viena kitos ramstis, ištikus problemoms?
– Mes su Edita esame labai panašios savo užsispyrimu, bet ir labai skirtingos. Bendraujame ir tikrai gražiai sutariame. Būna laikas, kai abi gyvename tuo pačiu, vėliau – kažkiek nutolstame, įsisukame į savo rutinas.
Vienas iš labiausiai mus suartinusių etapų buvo dukryčių gimimas mėnesio skirtumu. Tada abi pradėjome kartu bėgioti su vežimėliais, nes vaikai vežiojami nemiegodavo, kol nepradėdavome bėgti (juokiasi). Kartais būdavo labai sunkūs rytai, po nemiegotų naktų dėl vaikų, su sese galvodavome, kad dieną pasivaikščiosime, bet dukrytės nuspręsdavo kitaip (šypsosi). Tokiame bėgime abi ir gyvenome, kol augo mažylės.
– Abi esate savo sričių profesionalės – Edita teatro, kino, tu taip pat sukiesi kino industrijos užkulisiuose. Nekilo minčių pačiai sekti tomis pačiomis Editos aktorystės pėdomis?
– Ir mano gyvenime buvo teatro. LNOBT apie 5 metus dirbau šokėja operose. Tikrai buvo smagus etapas, bet visai džiaugiuosi, kad jis buvo, o ne yra. Dar ir šiąnakt sapnavau vieną košmarą, kad išeinu į sceną ir nutinka „baltas lapas“, neprisimenu šokio „teksto“. Taip yra kelis kartus nutikę ir realiame gyvenime. Tuomet tiesiog judi ir leidi ne protui, o kūnui tave valdyti.
– O su šeima apsilankote Editos spektakliuose, esi didelė jos gerbėja?
– Labai didžiavausi savo sese, ypač po paskutinio jos monospektaklio „Nuoga“ – labai rekomenduoju! Nepažinau sesers jame, ji įsikūnijo į man nepažįstamą moters personažą. Tai – labai didelis komplimentas aktoriui.
Anksčiau lankydavausi visuose jos pirmuosiuose spektakliuose po kelis kartus (šypsosi). Dabar ateinu truputį rečiau, bet stengiuosi nepraleisti nė vienos premjeros ir tikrai matau Editos augimą, virsmą. Labai gera matyti ją scenoje.
– O yra tekę dirbti bendrame kino projekte kartu su seserimi? Kaip tuomet pavykdavo sutarti, suderinti giminystės ryšį?
– Gal atsitiktinai, gal ne, bet dirbome kartu filmuojant vieną lietuvišką filmą, tik nė karto nebuvome susidūrusios filmavimo aikštelėje tiesiogiai. Tad teoriškai – dirbome kartu, praktiškai – nelabai (šypsosi).
– Kokių planų turi ateičiai, susijusių su šeima ir karjera?
– Patys artimiausi – išvažiuoti su šeima vasarą kur nors, kur šilta ir skanu. Tai bus tarsi dovana dukrytei, jos 4-os klasės baigimo proga. O daugiau stengiuosi nieko neplanuoti. Juk yra posakis: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi arba turi savų planų“ (šypsosi). Nors ir stengiuosi neprisirišti prie šios frazės, kiek pastebiu, 99 proc. dalykų mano gyvenime įvyko būtent taip – planuoji, o viskas pasisuka kita puse, bet įdomiai (šypsosi).
