— Ar nesigailite ėmusis šio ganėtinai atsakingo uždavinio, juk esate prisipažinusi, kad jums labai nepatinka vertinti?
— Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis. Jau senokai esu atitrūkusi nuo jaunimo — nebedėstau Muzikos akademijoje, tik bendrauju su buvusiais studentais, kuriems dabar jau per trisdešimt. Tad šis TV projektas man pasirodė įdomus.
— Ar manote, kad šių dienų jaunimas kitoks nei prieš dešimtmečius?
— Neseniai teko būti Rimo Tumino jaunųjų režisierių kurso darbų vertinimo komisijos pirmininke. Jis labai skiriasi nuo to R.Tumino kurso, kuris atėjo prieš penkerius šešerius metus. Jie labai drąsūs, atsipalaidavę. To labai trūko mano kartai. Mes buvome užspausti, kompleksuoti. Na, bet galbūt turėjome kitokių privalumų.
— Kas jums nepatinka šiuolaikinio jaunimo gyvenime?
— Kuklumo, autoironijos stoka. Jie per daug rimtai save priima. Visų jų bruožas — „ateisiu ir nukariausiu pasaulį“. Šie žmonės ateina pasiryžę laimėti ir nugalėti, tačiau, žiūrėk, nepavyksta — pasižiūri į veidą: jokios gėdos. Gal ir gerai, gal taip reikia, nežinau...
— Ar manote, kad tokie TV konkursai gali jaunimui atverti kelius į šviesią ateitį?
— Žinomas rusų aktorius Aleksandras Kaliaginas yra pasakęs, jog iki 35-erių privalai eiti visur, o nuo 35-erių — rinktis, nes esi jau subrendęs. Atvirai pasakysiu, man buvo visai nepriimtini realybės šou, kur rodė, kaip žmonės miegodavo, valgydavo ir pan. Ten dalyvį vertindavo pagal tai, ar jis patiko, ar ne. Gal pasirodysiu senatviška zirza, bet tie šou — tikra jaunų žmonių gadinimo kalvė.
Tai vadinamasis kapitalizmas mene, ir jis turi baisių pasekmių, ypač jautresniems asmenims. Dalyvaudama renginiuose, regiu nugalėtojų veidus: jie tokie sutrikę, neturi nei prodiuserių, nei vadybininkų, kurie jais užsiimtų. Gali turėti prodiuserį, bet kaip rasti sielos prodiuserį? Jaunimui tikrai sunku, net pavojinga.
Porą kartų mane kvietė vertinti. Atsisakiau, nes nenoriu prisidėti prie to. O LNK projektas man patiko tuo, kad jokio realybės šou — čia susirinko žmonės, jau ragavę scenos. Man gražu žiūrėti į jų tikėjimą savimi, pasiryžimą užkariauti pasaulį. Tarp jų matau gabių žmonių.
— Tarp vertintojų jūs vienintelė — ne dainininkė. Kokiais kriterijais vadovaujatės skelbdama savo sprendimą?
— Taip, aš vertinu kitaip nei kiti komisijos nariai. Kartais žmogus gali neturėti gero balso, bet jį gelbsti asmenybės žavesys. Kaip sakoma, tokiam ir Dievulis padeda.
Prisiminkime Editą Piaf. Tikras gyvenimo stebuklas. Jos energetika sklinda net per televizoriaus ekraną. Kažką panašaus matau tų jaunųjų veiduose — nervas arba padeda arba trukdo. Skruostai paraudę, gal nekontroliuoja savęs... Man tame slypi visas grožis.
— Ar jau turite savo numylėtinius?
— Turiu. Ir ne vieną. Gal Dievas jiems bus palankus. Aišku, nenoriu meluoti ir sakyti, kad čia reikia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento, kaip man meluodavo. Nesąmonė. Kiek būna atsitiktinumų gyvenime, kai tau pavyksta todėl, kad tinkamu laiku atsidūrei tinkamoje vietoje.
Taip man teko vienas vaidmuo Azerbaidžane pas labai gerą režisierių. Jie ilgai nerado tinkamos aktorės. Vieną karštą vasaros dieną kūrėjai sėdėjo kino studijoje. Staiga atsidarė spintos durelės ir pažiro šūsnis žurnalų. O pats viršutinis — „Sovetskij ekran“ su mano nuotrauka. Daugelis sėkmės dalykų nuo tavęs net nepriklauso, bet vis tiek turi stengtis daryti viską, kad tau nebūtų gėda.
— Kas, jūsų nuomone, žmones skatina labiau — griežta kritika ar pagyrimas?
— Nežinau. Kaip kada. Man teko lankytis Olandijoje ir susipažinti su studentų mokymo sistema. Po egzaminų jie paprastai pradeda nuo pagyrų, kas pas mus draudžiama, pastebi tavo privalumus, o po to kalba apie trūkumus. O pas mus, įžvelgus trukumų, skubama žmogų sumalti, sutrypti, nes, jei girsi, tai paskui užries nosį, visai su tokiu nesusikalbėsi. Man tai nepriimtina. Jaunystėje vienas labai geras režisierius man pasakė: „Dink iš scenos“.
Tuo metu man netiko komplimentai. Mane tai taip sukrėtė, kad kitą dieną aš jau buvau geros formos, ir viskas pavyko. Reikia būti geram psichologui, kad galėtum laiku ir vietoje pasakyti tai, ko reikia — vienam duoti vytele, o kitam — jokiu būdu. Todėl aš ir nerinkau būsimųjų aktorių kurso, nes pagalvojau, jog pirmiau reikėtų baigti psichologijos kursus.
— Ar vertindama jaunuosius dainininkus visuomet sakote teisybę?
— Ačiū Dievui, nesu ta, nuo kurios viskas priklauso. Sakau tai, kaip man atrodo. Ar atvirai? Vieną kartą sumelavau. Pasidaviau visuomenės spaudimui, o paskui gailėjausi. Bet mano balsas nebūtų turėjęs lemiamos reikšmės. Kartais ir aš suklystu.
— Ko tikitės iš šio muzikinio projekto?
— Nieko. Man gerai, kad galiu rinktis ir neiti ten, kur nenoriu. Aš atsisakau projektų, kurie nepatinka, ir leidžiu sau eiti ten, kur man įdomu. Šitas mano nuėjimas jau pasiteisino. Dabar Jaunimo teatre repetuojame A.Menčelio pjesę „Kapinių klubas“.
Ilgai galvojau, kaip suvaidinti savo personažą. Staiga šiame projekte dainuodama viena mergaitė padarė tokį judesį, kurį išvydusi supratau, kad man reikia vaidinti būtent taip. Vadinasi, niekas nepraeina tuščiai, aš iš jų taip pat imu.
— Koks jūsų santykis su muzika?
— Kai pradėjau studijuoti tuometinėje Konservatorijoje, vienu metu Dalia Tamulevičiūtė man net siūlė pereiti mokytis solinio dainavimo. Kai pradėjau dirbti teatre, esu net muzikinių pasakų įrašiusi. Bet mane kažkas yra traumavęs: galiu dainuoti, kai niekas nežiūri, kitaip — viskas pro šoną. Gal ir būčiau galėjusi įveikti šį kompleksą, tiesiog pasukau kita kryptimi.
Užtat man patinka žmonės, kurie dainuoja ir turi balsą. Štai Asmik išėjo, ir viskas kaip medum patepta. Didis talentas, Lietuva turi didžiuotis juo ir vertinti.
— Kokio stiliaus muzika jums patinka?
— Mano gera klasės draugė įstojo į tuometinę Konservatoriją, norėjo būti pianistė. Kartu eidavome klausytis P.Čaikovskio, R.Šumano, poezijos... Žodžiu, ji man darė didelę įtaką. Mano širdyje įstrigo klasika ir liko iki šiol. Nesu šiuolaikinės muzikos gerbėja — nemėgstu nei popso, nei roko.
— Kokių dar darbų turite, be „Muzikos akademijos“ ir teatro?
— Teatras, teatras... Dar važinėju su literatūros vakarais. Gaila, pasitraukė Laimonas Noreika, liko Rūta Staliliūnaitė, kuri kaip lempa važinėja po Lietuvą. Man labai įdomu. Tokiuose susitikimuose aš daug pasisemiu. Neseniai Jurbarke buvau. Labai gerai prisimenu vakarą, klausimus, bendravimą, pasijutau tarsi tyro oro pasisėmusi, energijos įgavusi. Su televizija nedraugauju.
— O prieš dešimtmetį vedėte laidą „Vakaras su Egle Gabrėnaite“...
— Tai buvo labai įdomi patirtis. To nesigailiu. Ant savo kupros visą laidą tempiau, kai kiti turėjo daugybę patarėjų ir pagalbininkų. Juokas ima. Dabar televizoriaus nežiūriu jau kokie treji metai, nebent reikia. Šiandieniniai serialai manęs netenkina. Kvietė ir mane — atsisakiau.
— Kaip vertinate kolegas, kurie puikuojasi TV ekrane?
— Viskas gerai. Jeigu jiems patinka, kodėl gi ne. Apie jaunus aktorius apskritai tyliu. Jeigu jie tai darytų per prievartą — kitas dalykas. Aš ir pati eičiau, jei tenkintų scenarijus, režisierius, medžiaga. Aš nesu prieš serialus, bet manęs ten niekas netenkina. Atvirai pasakysiu — man gėda.
— Kurie iš jūsų sukurtų vaidmenų jus labiausiai tenkina?
— Aš manau, kad žmogus, suvaidinęs nors vieną vaidmenį, kuris padarė perversmą jo gyvenime, jau yra laimingas. Man likimas ta prasme labai dosnus. Ž.Anujo „Antigonė“ ženklino mano perėjimą į brandžią jaunystę.
Po to išėjau didžiulę mokyklą, kai tris valandas dviese su R.Adomaičiu vaidinome mono spektaklį A.Gelmano pjesę „Akis į akį su visais“. Pjesė tarybinė, prasta, bet spektaklis įdomus, dešimt metų buvo anšlagai. „Vyšnių sodą“ jau aštuoniolika metų vaidiname, keturis kartus partneriai pasikeitė. Bet toks mano likimas — būti geros formos, jausti pulsą.
— Kokiais gyvenimo malonumais labiausiai mėgaujatės?
— Tiek knygų neperskaitytų, toks sąžinės graužimas! Nespėju. Klaikiai mėgstu miegoti. Negaliu sakyti, kad esu gamtos žmogus — aš gatvių, akmenų žmogus. Patinka retkarčiais pastovėti ir į vandenį pažiūrėti. Man pabūti vienai yra būtina, kaip ir dantis valytis. Aš atsipalaiduoju darydama generalinę tvarką savo sieloje.
Norisi savo viduje viską susidėlioti, nes tai, kas aplinkui vyksta, labai išmuša. Kiekvienas išėjimas, bendravimas su žmonėmis reikalauja energijos. Vakarėliai man — tuščias laiko leidimas.
— Džiaugsmas ar liūdesys jūsų sielą užlieja, kai palyginate šiandieninį teatrą su tuo, į kurį atėjote prieš 36 metus?
— Liūdesys. Tai normalu. Kartą prieš spektaklį stovime su genialiąją Monika Mironaite, ir aš jai sakau: „Monika, jūs bijote?“ O ji man atsako: „Kad tu žinotum, aš beveik be sąmonės“. Žiūrėjau į ją ir galvojau: „Šitokia aktorė, ko ji bijo?“ O ji palingavo galvą ir pasakė: „Nebe mano jau teatras“. Dabar ir aš galiu pasakyti: nebe mano teatras. Ir tai normalu.
Mano laikais dievai buvo kiti, aš dabar bendrauju su numirėliais. Aleksejus Germanas yra pasakęs, jog dabar nėra su kuo bendrauti, bendrauju su numirėliais. Tie numirėliai — F.Felinis, F.Zefirelis... Niekur nepabėgsi nuo to. Man neįdomu. „Kolekcionierę“ pasižiūrėjau porą kartų, nes ten vaidina mano studentė Gabija Ryškuvienė. Labai pasidžiaugiau... Kažkas sakė, jog mano kartelė per aukštai pakelta, kad taip negalima. Bet kaip gali būti nepakelta, kai bendravau su Žalakevičiumi, filmavausi su Šukšinu, Vysockiu, Liubimovu...
Man atrodo, kad dabartiniame teatre ta kartelė tik leidžiama. Lietuvos teatrui pasisekė, kad jame dirba tokie žmonės kaip R.Tuminas, O.Koršunovas, J.Vaitkus. Ateina jauni, dar žali, bet turintys užmojų. Matau baisias klaidas scenoje, bet tai jų klaidos. Jie jas gina. Man gražu. Belieka tik palaukti.
— Su kuriuo režisieriumi jums buvo įdomiausia dirbti?
— Aš neturėjau tokio režisieriaus, kuris manimi užsiimtų, kaip, pavyzdžiui N.Michalkovas turi savo kompaniją. Bet toks mano likimas. R.Tuminą sutikau per vėlai, kai man buvo per 40, jau buvau susiformavęs žmogus.
Jis man padarė didelę įtaką kaip talentinga asmenybė, žmogus menininkas, bet savo režisieriaus aš neturėjau. Kita vertus, džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su labai daug žmonių, gabių ir negabių, tai man padėjo kapstytis pačiai, nors tai ir buvo sunkiau.
— Ar šiandien jaučiatės laiminga?
— Visaip būna. Nelabai tikiu horoskopais, bet žinau, kad Svarstyklės, o tai — mano ženklas, būna nelaimingos. Kokia kančia, kai dešimt kartų per dieną keičiasi nuotaika — dešimt kartų jaučiuosi laiminga, dešimt kartų verkiu, kad gyvenimas praėjo pro šalį.
Kaip oro man reikia tvarkos. Reikia, kad ir vonia kvepėtų, ir pyragas vanile dvelktų, kai sūnus ateis. Nuo amžiaus tai nepriklauso. Maniau, praeis kiek metų ir tapsiu kitokia. Vadinasi, dar esu jauna.
— Ką dar turėtumėte padaryti, kad jaustumėtės, jog gyvenote prasmingai?
— Norėjau išleisti knygą. Kolegos ragino. Aktore niekada nesvajojau tapti, maniau, kad būsiu rašantis žmogus. Aktorystė — ne mano profesija. Gailiuosi, kad neįstojau ten, kur norėjau. Nepriėmė, nes tada man dar nebuvo aštuoniolikos. Visą laiką jutau savotišką priešpriešą. Aš nesu kolektyvo žmogus, o man reikėjo visą gyvenimą būti kolektyve, nes teatras — kolektyvinis menas. Visą gyvenimą jutau diskomfortą, kad reikėjo būti tarp žmonių, o aš nuo jų norėjau pabėgti.
Man atrodo, būčiau laimingiausia, jei galėčiau sėdėti prieš langą su kavos puodeliu ir gyventi taip, kaip noriu. Surinkta daug medžiagos knygai. Tai būtų knyga apie žmones, kuriuos man buvo lemta sutikti. Tuo mano gyvenimas turtingas. Bet šį sumanymą atidėjau, nes kol kas nenoriu. Reikia rasti tikslą — kam tą darai. Sielos atverti nenoriu, išsikalbėti — irgi ne, noriu patylėti. Gal ateis laikas, kai norėsiu, bet dabar — tikrai ne.
— Kokie aktoriai jus labiausiai žavi?
— Jų nėra labai daug. Rūta Staliliūnaitė ir amžiną atilsį Bronius Babkauskas. Dar ilgai Lietuvoje nebus tokių asmenybių ir aktorių. Iš jaunųjų? Net nežinau, praėjo ta mada lankytis vieni kitų spektakliuose. Manau, didelę potenciją turi Ramūnas Cicėnas. Būtent jam reikėtų statyti spektaklius. Bet dabar kitokie laikai. Iš jaunų žmonių sklinda naujos idėjos, žodžiu, bus kažkas, reikia tik palaukti.
