Edgarai, senokai nedaliji interviu. O gal žurnalistai Tave primiršo?
Susiklostė gana įdomi situacija: žiniasklaidoje nefigūruoju, tačiau koncertų turiu daugiau nei tuomet, kai dirbau su broliais Bendžiais (šypteli). Manau, taip yra todėl, kad atradau savo klausytoją, kuriam nerūpi reklaminiai triukai. Jiems nereikia „žurnalistinių saldainių“ – jie sotūs mano muzika. Todėl man nei šilta, nei šalta, kad mane žurnalistai primiršo, nes puikiai žinau, jog esu gyvas kaip muzikos kūrėjas ir atlikėjas.
Nors muzikos rinkoje dabar ne pati geriausia padėtis, mėnesio pabaigoje pasirodys Tavo naujas albumas „Missing.lt“. Jo viršelyje bus be žinios dingusių lietuvių nuotraukos. Kas Tave paskatino gilintis į šią problemą?
Pamaniau, kad apie dingusius žmones per mažai kalbama. Noriu, kad muzikos kūriniai perduotų klausytojams tam tikrą žinutę. Šiuo atveju – apie pradingusius žmones. Su šia bėda susidūriau, kai prapuolė mano bičiulės vyras.
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Edgaras Lubys ir Živilė Vaškytė |
Ar tikiesi iš savo albumo uždirbti?
Jį leidžiu ne dėl finansinės naudos, galbūt netgi patirsiu nuostolių. Tiesa, dabar deruosi su potencialiais rėmėjais, kurie galbūt prisidės prie šio projekto. Visi pinigai, gauti už parduotas kopijas, atiteks Be žinios dingusių žmonių centrui. Nemanau, kad tai per didelė auka, nes viskas daroma dėl kilnaus tikslo.
Ką Tau apskritai gyvenime reiškia pinigai?
Pinigus leidžiu taip pat maloniai, kaip juos uždirbu. Man šlamantieji tėra tam tikra išraiška. Pinigai – socialinės visuomenės padarinys. Tai tik skaičiukai, kurie gali labai greitai keistis. Manau, tą ir milijonieriai puikiai supranta. Ar norėčiau būti turtuolis? Nesakau „ne“ pinigams, bet nelipčiau per žmonių galvas, kad tik daugiau uždirbčiau.
Jei pinigai Tau nėra pagrindinis dalykas gyvenime, turbūt muzika Tau už viską svarbiau. Galėtum įsikurti negyvenamoje saloje tik su gitara rankose?
(Juokiasi.) Tik labai trumpą laiką. Nereikia iš manęs daryti asketo – nesu atsiskyrėlis, nors iš šono gal taip ir atrodau. Daug bendrauju su žmonėmis. Tiesa, bičiulius kruopščiai atsirenku.
Prieš pusantrų metų grįžęs iš Islandijos apsigyvenai ne gimtojoje Klaipėdoje, o Vilniuje. Gerai jautiesi sostinėje?
Taip, man patinka šis miestas. Jei nepatiktų, ilgai čia neužsibūčiau. Žinoma, Klaipėda man artima, tačiau šiame mieste dabar jaučiuosi gana keistai. Atrodo, viskas taip pat, kaip buvo kadaise, tik aš jau nebe toks.
Tavo gyvenime apstu permainų: pakeitei gyvenamąją vietą, susiradai mylimąją. Tavo draugystė su žurnaliste Živile Vaškyte ilgą laiką buvo vieša paslaptis, tačiau į žurnalistų akiratį gana ilgai nepakliuvote. Sunku buvo slapstytis?
Niekada nesislapstėme – į renginius atskirai nevaikščiojome, skirtingomis gatvių pusėmis neslampinėjome. Gyvenome ir gyvename taip, kaip daugelis porų, tiesiog žurnalistams nepasisekdavo mūsų kartu užfiksuoti (šypteli).
Bet nepaneigsi, kad viešintis judu niekada nenorėjote...
Mano klausytojams turbūt neįdomu, su kuo aš gyvenu. Juk asmeniniai žmonių santykiai turi būti gvildenami tik tarp dviejų asmenų... Mūsų nuomonės šiuo klausimu visiškai sutampa. Nematome reikalo puikuotis.
Tačiau kai viskas yra taip rimta (pora jau susižadėjusi – aut. past.), turbūt nereikia nutylėti tokių džiugių naujienų, sutinki?
Taip, mes iš tiesų džiaugiamės savo santykiais. Živilė – mano gyvenimo moteris. Myliu ją! O ji mane. Ką dar galima apie tai kalbėti?! Užtenka to, kad viešai sakau: esu be galo laimingas suradęs savo antrąją pusę.
„Savo laimę reikia saugoti. Kai su draugu pasidaliji savo skausmu, jis perpus sumažėja. Esu įsitikinęs, kad taip pat atsitinka ir žodžiais išreiškus geras emocijas“
Niekada nesinorėjo apie savo jausmus garsiai sušukti visam pasauliui?
Ne, aš santūrus šiuo klausimu. Manai, nesu romantikas? Turbūt skirtingai suprantame šią sąvoką. Mano galva, romantiškas vyras yra tas, kuris moka sukurti intymumą, o ne tas, kuris apie savo jausmus skelbia visam pasauliui.
Man šiek tiek keista, kai žinomi žmonės žurnalistams vieną dieną atvirauja apie liepsnojančią meilę, o kitą jau verkia dėl skyrybų. Galbūt dėl to aš ir nenoriu atvirauti. Savo laimę reikia saugoti. Kai su draugu pasidaliji savo skausmu, jis perpus sumažėja. Esu įsitikinęs, kad taip pat atsitinka ir žodžiais išreiškus geras emocijas. Manau, aš ir taip užtektinai atvirauju per savo muziką.
Vadinasi, smalsiausi klausytojai turėtų atidžiau panagrinėti Tavo dainų tekstus?
O, taip! Juose sudėta daug mano išgyvenimų. Natūralu, kad idėjų dainoms semiuosi iš gyvenimo. Ar Živilė yra mano mūza? Taip, ji mane įkvepia (šypteli).
Tiesa, kad po neseniai įvykusių sužadėtuvių jau planuojate vestuves?
Jūs apie vestuves sužinosite tada, kai jos jau bus įvykusios. Anokia aš žvaigždė, kad visa Lietuva turėtų žinoti apie mano vestuves. Nesu princas (juokiasi)!
Prieš šį interviu prasitarei, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo nereikalingo dėmesio Tau atrodo tuoktis užsienyje. Toks jųdviejų su Živile planas?
Plano nėra. Tiesiog apie vestuves, kai jos bus, pranešime tik simboliškai – t. y. patvirtinsime patį faktą. Iš savo šventės nekelsime ažiotažo. Nematau prasmės patekti į žurnalo viršelį, nes vos po savaitės jau pasirodo naujas su kitu viršeliu. Iš to man nebus jokios naudos: esu įsitikinęs, kad daugiau žmonių į koncertą neateis ir daugiau kompaktinių plokštelių nenupirks. O Živilei juo labiau nereikia dėmesio, nes ji jau nebėra pramogų pasaulio dalis (Ž. Vaškytė dirba Valstybiniame turizmo departamente – aut. past.).
