Edita, kokie prisiminimai iš vaikystės? Kad mama darbe ir darbe?
Edita: Mano mama žiauriai džiazova! Vienas ryškiausių prisiminimų: po spektaklio Kauno muzikiniame teatre ne nuobodžiai einame namo, bet į svečius pas jos draugę. Aš kokių šešerių, tad mane paguldo miegoti, o anksti ryte pakelia, nes mamai reikia į darbą. Ir ką – pinigų taksi neturime, tai drožiame per Kauną basos. Švinta…
Gražina: Nepamenu. Kartais Edita ką nors pasakodama dar prikuria. Gera jos vaizduotė…
Edita: Namie nebuvo maisto kulto, jautėsi, kad mama – mokslininkė… Pas močiutę – jau kitaip. Mes su Audra gaminame nemažai ir skaniai. Tik nežinia, kodėl mama su teta dėl maisto tokios konservatyvios: jei reikia greitai pavalgyti – sosiskos visai gerai, o virta kiauliena su druska ir duona – dar geriau. Kokie nors prieskoniai, bazilikai, mairūnai ar kalendros joms baisiai smirdi.
Gražina: Kai gyvenau pas mamą, pareiga buvo mokytis. Kasytės kietai supintos, su burokų rasalu suteptos, blizga… Vėliau pareiga buvo dirbti. Kai gimė Edita, gyvenome sunkiai, ją auginau viena.
Edita: Kad neatsirado daugiau norinčių auginti – tėvas išėjo pas kitą moterį, kai man tebuvo mėnuo. Po kelių mėnesių mama sunkiai susirgo, o pasveikusi išvažiavo į Maskvą gintis disertacijos.
Gražina: Gydžiausi sanatorijose, paskui patyriau visų įmanomų formų alergiją.
Edita: Alerginė mamos sloga nesyk mane yra išgelbėjusi: kai prisirūkydavau, įeidavau atkišusi puokštę žirginėlių – mama imdavo čiaudėti ir man nekildavo jokių problemų… O jei grįžtume prie vaikystės, viskas išėjo į gera. Mane palikdavo pas pačią fantastiškiausią močiutę. Beveik tuo metu, kaip ir mama, pagimdė jos sesuo Regina, tad su pussesere Daina augome kaip seserys dvynės: ir mylėjome viena kitą beprotiškai, ir lupomės. Vėliau ir savus vaikus su ja beveik tuo pačiu metu pagimdėme. Tad nelaimės mano gyvenime nesunkiai virto laimėmis.
Gražina: Man – irgi. Sutikau puikų žmogų, savo antrąjį vyrą Leoną, vakar atšventėme 35 bendro gyvenimo metus. Su juo susilaukiau dar vienos dukrelės Audronės. Editėlė ją auginti padėjo.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
