E.Mildažytės prodiusuojamoje LRT PLIUS laidoje „Daiktų istorijos“ žiūrovai galėjo išvysti tris skirtingas žaliaskares: „Jos buvo puoštos taip, kaip galėjo atrodyti iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukariu ir sovietmečiu.“ Laida priminė apie pirmuosius Kalėdų eglių puošimo elementus, išpopuliarėjusius Lietuvoje.
„Pirmoji puošyba – šiaudiniai sodai, kurie buvo pinami su didžiule energija ir meile. Beje, ir žaliava buvo lengvai pasiekiama. Iš šiaudinių sodų gaminti trikampiai ir kvadratai. Pastarieji – žemiškasis, o trikampiai yra dieviškasis pradas. Gaminti ir paukščiai, kurie jungė žemę ir dangų, tapo pranašais“, – pasakoja ji.
Eglė – stebuklas mūsų platumose
Be to, priduria LRT televizijos žurnalistė, pintos ir Betliejaus žvaigždės su dvylika šakų: „Tai buvo kalendorius. Šakas kiekvieną mėnesį nubraukdavo, vėliau nuimdavo nuo durų seną žvaigždę, sudegindavo ir prikaldavo naują.“
Lietuvoje eglutė prigijo lengvai – taip yra todėl, kad tai visžalis medis, aiškina E.Mildažytė.
„Šis augalas lietuviams yra šventas. Be to, visa tai atsiremia į tautosaką ir mitologiją. Pavyzdžiui, „Eglė žalčių karalienė“, „Kaip sakalėlis atmušė sparnelius į eglelę“. Eglė – stebuklas mūsų platumose“, – kalba televizijos laidų vedėja.
E.Mildažytė išskiria keturias kategorijas pirmųjų kalėdinių žaislų: popieriniai, pūsti kiaušiniai, šiaudai ir rojaus obuolėliai.
„Vėliau atsiranda ir saldainiai. Maždaug per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su vokiečių kareiviais ateina žaislų tradicija. Pirmieji buvo gaminami ir Kaune. Tai – suveriami iš karoliukų žaislai, kurie atrodė patys negražiausi. Jie daryti žydų dirbtuvėlėse ir buvo gana brangūs, nes jų nepagamino labai daug.
Taip pat – žvakutė su specialiais laikikliais. Ant eglutės kabino ir iš folijos karpytus blizgučius, atsirado spausti žaislai, gaminti iš kartono. Buvo veltų puošybos elementų, tačiau jų savo kolekcijoje neturiu“, – vardija E.Mildažytė.
Prieškariniai ir sovietiniai kalėdiniai žaislai
Anot jos, atskirti prieškarinę eglutę nuo sovietinės padeda kalėdinės puošmenos.
„Vienas iš labai mėgstamų siužetų – vaikiškos piramidės, vilkeliai, traukinukai. Tai buvo gerai atpažįstama. Jei dabar parodytume vilkelį, nedaug kas pasakytų, kas čia per daiktas, o tada jie būdavo beveik kiekvienuose namuose. Antras siužetas – pintinės, pilnos vaisių ar raudonkepuraitės. Didžiąją dalį mano kolekcijos sudaro vokiški, prieškariniai žaislai, lengvai galima atskirti, kad jie bavariški“, – išduoda E.Mildažytė.
Pagrindinis dalykas, kuo skiriasi minėtų prieškarinių ir sovietinių eglių puošyba, tai krikščioniškos detalės, pabrėžia laidų vedėja: „Jei eina Kalėdų Senis, tai su maišu dovanų. Sovietmečiu – šventė iš šv. Kūčių perkeliama į Naujuosius metus, o egles pradeda pardavinėti po Kalėdų, nes akcentuojama metų sandūra, iškreipiami visi siužetai.“
Anksčiau eglutė buvo puošiama ir maisto produktais. „Mano kolekcijoje daug žaislinių maisto produktų – agurkai, javų pėdai, svogūnai, baklažanai. Jei buvo puošiama grybukais ar uogytėmis, tai tik todėl, kad šv. Kūčių naktį kalba gyvūnai, o eglė išnešama į mišką“, – portalui LRT.lt pasakoja E.Mildažytė.
Puošybos elementai susiję su to meto įvykiais
Žaislų tendencijas lėmė ir tuometiniai politiniai įvykiai. „Daug jų su sovietine atributika – žvaigždėmis, pjautuvu ir kūju. Pavyzdžiui, kai pagerėdavo santykiai tarp Kinijos ir Rusijos, išleista kiniškų žibintų serija. Galima atsekti pagal tam tikrus įvykius.
Be to, žaisliukų tendencijos susijusios ir su filmais – kai tik pasirodydavo, tada leisti žurnalai, žaislai. Dėl to ir aš turiu Čipoliną, poną Žirnį, daktarą Aiskaudą ir t.t. Žaisliukai buvo leidžiami serijomis. Naujoji pramoninė eglių puošyba manęs nebedomina“, – tikina ji.
E.Mildažytė kalėdinius žaisliukus kaupti pradėjo todėl, kad jos vyras jau turėjo šiokią tokią kolekciją.
„Vėliau puošmenas pirkome tėviškėje arba aplink esančiuose miestuose, pavyzdžiui, Kybartuose ar Vilkaviškyje. Ten iš prūsų žmonės tiesiog parsinešdavo, todėl yra užsilikę ir vokiškų žaislų. Tarybinės puošmenos ilgą laiką buvo bevertės, dabar tie žaislai brangūs“, – sako laidų vedėja.
Kitais metais E.Mildažytė žada savo turimą kolekciją atiduoti Marijampolėje įsikūrusiam K.Griniaus muziejui.
„Noriu pasilikti tik tiek, kiek reikėtų mano anūkams ir vienai eglei gražiai papuošti. Turiu didžiulę kolekciją, kuri vertinga, ją reikia eksponuoti. Noriu, kad būtų prieinama visuomenei. Kolekcijoje yra K.Griniaus ranka rašytas sveikinimas, nemaža kolekcija atvirukų ir, žinoma, žaislų. Marijampolėje esančiame K.Griniaus name yra neišnaudotos erdvės, todėl galima papildyti“, – planus atskleidžia laidų vedėja.
