Rugpjūčio pabaigoje į Kauną atvykusi Edita susirinko neparduotas prekes, išardė prekybos įrangą, nukabino reklamines iškabas. Parduotuvės „Adoro“, kurioje buvo galima rasti itališkų drabužėlių vaikams, žaislų, papuošalų, nebeliko.
Pavargote nuo savo verslo?
Pavasarį, kai šventėme „Adoro“ penkerių metų gimtadienį, supratau, kad turėsiu priimti tokį sprendimą. Pradėdama verslą buvau kupina idėjų, tik neįvertinau svarbiausio dalyko – savame versle turi tiesiogiai dalyvauti pats. Per atstumą to nepadarysi.
Trejus metus buvome Kauno senamiestyje, gražiausioje miesto gatvėje. Vėliau persikėlėme į didžiulį prekybos centrą. Atrodė, kad taip bus patogiau pirkėjui – didelė automobilių aikštelė, ilgos darbo valandos, deja... Mano vizija neišsipildė. Parduotuvės egzistavimą nulemia ir pirkėjai. Nors labai stengėmės, prieš srovę negalėjome plaukti. Mes tiesiog neišsilaikėme.
Per tuos penkerius metus taip pat pamačiau, kad dviejų zuikių vienu metu nesugausiu, tad pasirinkau šeimą. Kol vaikai auga, jiems reikia skirti daug dėmesio. Neįstengiau vienodai rūpintis ir šeima, ir verslu, tad kas nors nukentėdavo.
Ar šis verslas buvo jūsų šeimos maitintojas?
Greičiau – dar vienas šeimos narys, kuris nuolatos buvo alkanas ir ištroškęs.
Bet per tuos penkerius metus įgijau neįkainojamos patirties. Turėti nedidelį verslą man labai patiko. Daug sužinojau, daug išmokau. Dirbti kartais būdavo sunku, bet visada malonu, nes tai buvo darbas sau. Tačiau kai matai, kad reikalai klostosi ne taip, kaip norėtųsi, nebelieka motyvacijos.
Dabar norisi užglaistyti spragas namų ūkyje ir šeimoje. Lauksiu, kol vėl užsidegs vidinė ugnelė, kol pajusiu įkvėpimą imtis naujų darbų. Veiklos būtinai imsiuosi, tik nenoriu skubinti įvykių. Tikiu, kad viskam savas laikas. Dabar mokausi džiaugtis kiekviena diena ir viskuo, ką man teikia gyvenimas.
Grįšite į Italiją ir pasinersite į įprastą kasdienybę?
Kol kas rūpinsiuosi didžiąja savo šeima. Mano kasdienybė Italijoje tokia, kad tik pasvajoti galiu apie laisvą laiką. Iki vidudienio, kai iš mokyklos parvažiuoja mažesnieji vaikai, turiu būti jau paruošusi pietus. Vėliau grįžta vyresnieji. Visi nori šviežio, ką tik pagaminto maisto. Tarkim, jei pusvalandį makaronai su padažu pastovi – jau negerai, nes kitoks skonis. Tad sukuosi, verdu, plaunu puodus ir vėl verdu, kartais tenka tris kartus ruošti makaronus su pomidorų padažu. Beje, padažą irgi pati gaminu. Esame sveiko maisto šalininkai, tad valgį ruošiu tik tam kartui.
Popiet namuose viskas aprimsta, tada einu tvarkyti aplinkos. Vakare – vėl valgio gaminimo ritualai... Kai randu laisvo laiko, einu pasivaikščioti į Lukos miestelį, kur yra nuostabus senamiestis.
Kaip sekasi jūsų vaikams?
Vyriausiajam Raimondui – jau septyniolika, jis mokosi technikos institute, užsiima dviračių sportu. Jaunesniajam Linui bus šešiolika, jis mokosi kitame technikos institute. Irgi važinėja dviračiu, tik priklauso kitai komandai. Rasai suėjo trylika, ji mėgsta leisti laiką su draugėmis. Mažajam Renatui – septyneri, jis – būsimas antraklasis.
Nesvarstote galimybės grįžti į Lietuvą?
Italijoje, nuostabioje Toskanoje, jaučiamės labai gerai. Mes su Rasele pasvajojame ir norėtume grįžti į Lietuvą, bet vyrai taip nemano. Jie savo ateitį mato tik čia, kur šilta ir visi mėgsta dviračių sportą. Bet, tikiuosi, kada nors vis tiek grįšime, tai – tik laiko klausimas.
Kokiame kelyje šiuo metu yra jūsų vyras?
Savęs atradimo. Jis vis ieško, kur gali geriausiai save realizuoti. Kartu rūpinasi mumis. Jam puikiai sekasi tai daryti.
Kaip, praėjus šiek tiek laiko, vertinate vyro mėginimą dalyvauti televizijos šokių projekte?
Labai teigiamai! Raimondas išmoko šokti per tris mėnesius, o paprastai tam reikėtų kelerių metų.
Jūs pati priimtumėte panašų pasiūlymą?
Pirma reikia jį gauti! Tada spręsčiau pagal situaciją. Tačiau kol šeimoje yra tokių, kuriais reikia rūpintis, sunku galvoti tik apie savo norus ir ambicijas.
