– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate 40-metį?
– Gana darbingomis. Šiuo metu su vyru kuriame meditacijų / jogos centrą. Tai buvo mūsų metų projektas, tad tokios ir nuotaikos – turėjome daug veiklos, dabar reikia sužiūrėti visas smulkmenas tam, kad viskas būtų taip, kaip norime ir įsivaizduojame. Taigi šiemet mano gimtadienio svečiai yra ekskavatoriai (juokiasi).
Tiesą pasakius, savo gimtadienius švenčiu labai retai. Tai tikrai nėra liūdna diena ar pamąstymai, kad senstu. Ne, tiesiog tą dieną nemėgstu dėmesio.
– Kiek laiko brendo jūsų mintis atidaryti meditacijos centrą?
– Tam labai smarkiai ir kruopščiai ruošėmės kelerius metus, prie to, kad šis centras atsirastų, prisidėjo labai daug žmonių, taip pat ir Nacionalinė mokėjimo agentūra. Tai tikrai ne vien mano ir Lino darbas – projekte dalyvauja ir mus konsultuoja, padeda masė žmonių. Dabar jau yra pasiekta finišo tiesioji.
Kol kas esu skubėjimo ritme, todėl šios informacijos dar neįsisavinau, dėl jos nepajutau tokio džiaugsmo. Kita vertus, šiais klausimais esu tokia flegmavota – viskas man ateina po laiko.
– Kodėl Lietuvai reikalingas meditacijų centras?
– Dėl to, kad žmonės nesileistų įbauginami, būtų ramesni, laimingesni, kad suprastų, jog meditacija nėra skirta išskirtinėms dienoms – tai yra kaip dantų valymas, kaip pritūpimų darymas. Dėl sveikatos.
– Ar ši idėja yra susijusi su jūsų religiniais įsitikinimais?
– Šis meditacijų centras bus atviras visiems, jis tikrai susijęs ne su konfesijomis, o su dvasine sveikata. Taigi su viena religija to nereikėtų sieti – juk visose religijose yra tam tikrų meditacijos formų. Tuo užsiimu dėl psichinės sveikatos – tam, kad žmonės pasėdėtų ramiai, apie nieką negalvodami.
– Dirbate ir „Jaunimo linijoje“. Panašu, kad būtent dvasinė / psichinė žmogaus gyvenimo dalis jums yra labai svarbi.
– „Jaunimo linijoje“ jau dirbu penkerius metus, taip kad čia irgi jubiliejus (juokiasi). Ir mano aktorystė su tuo yra susijusi – vis tiek kūryba yra galvojimas apie žmogaus psichiką, žmogaus psichofizinį portretą. Viskas vedasi į tai, tai nėra kažkas naujo – viskas dedasi į tą patį krepšelį.
– Kaip manote, kokia yra lietuvių dvasinė būsena?
– Nemanau, kad labai išskirtinė, bet kartu matau labai daug gąsdinimų dėl koronaviruso, skiepų, kiršinimo. Matosi vienybės trūkumas, vieniems labai patinka gąsdinti, kiti labai leidžiasi bauginami. Bet tai irgi rodo vidinį nestabilumą – vieni žmonės pasiduoda, kiti tuo manipuliuoja.
– Ar atsimenate momentą, kada meditacija ir panašūs klausimai jums pasidarė aktualesni nei prieš tai?
– Momento negalėčiau įvardyti, man viskas atėjo savaime. Į meditacijas ėjome kartu su Linu – jis pradėjo tuo užsiimti anksčiau už mane. Mane meditacija domino dar mokyklos laikais, bet tada man tai daugiau siejosi su mistika, religijomis, o dabar tai suvokiu kaip mankštą ryte, kuria svarbu užsiimti kiekvieną dieną.
Dabar ir žmonių mąstymas yra pakitęs – nebemanoma, kad jeigu eini pas psichologą, esi nenormalus. Labai norėtųsi, kad žmonėms meditacijos centrai padėtų. Dabar tokių Lietuvoje kuriasi ne vienas – tiesiog atėjo poreikis, dėl ko labai džiugu. Kaip vienu metu buvo didelis kaimo turizmo poreikis, dabar atsirado poreikis ir kitokios rekreacijos.
– Kaip atrodo meditacijos centrų darbas? Ar ten gali ateiti žmonės vidury dienos ir medituoti grupėse?
– Kai buvome Korėjoje, apsilankėme vadinamojoje „Temple Stay“ – šventykloje su miniviešbutuku. Jeigu nori, toje šventykloje gali gyventi kaip viešbutyje. Taip pat gali prisijungti prie meditacijų, bet gali ir neprisijungti – gali tiesiog ten būti.
Tarkim, užsienio studentai dažnai lanko tas šventyklas, kai korėjiečiai išvažiuoja kur nors šventėms, atostogoms (pvz., Kalėdoms). Studentai ten tiesiog būna ir laikosi taisyklių – nevartoja alkoholio, nerūko, netriukšmauja po 22 val. Taip jie pailsi.
Mūsų meditacijos centre bus panašiai – bus nustatytos minimalios taisyklės, žmonės čia atvažiuos ilsėtis.
– Ar alkoholio atsisakymas yra taip pat svarbu dvasiniam tobulėjimui?
– Manau, kad taip. Nesakau, kad esame abstinentai, bet meditacijos centre alkoholio netoleruojame. Alkoholis daug keičia, todėl jo stengiamės sumažinti.
– Nors kalbame apie meditaciją, jūs priklausote ir šou pasauliui. Ar yra įmanoma atrasti balansą tokiuose, rodos, dviejuose skirtinguose pasauliuose?
– Būtina. Iš tikrųjų tai sudėtinga profesija – visada esi laukime, kada tave pakvies dirbti, svarstai, ar būsi reikalingas, ar ne. Mano profesija per karantino dienas apskritai tapo nereikalinga, o tai irgi sunku ištverti. Kita vertus, jeigu supranti, kad tai tik darbas, kad galima išgyventi ir pragyventi kitaip, įgauni ramybės, ramiau reaguoji į pasikeitimus.
Meditacija man padeda būti geresnei su kitais, nes tikrai nesu dovanėlė (juokiasi). Be to, per daug dėmesio nesulaukiu. Iš tokio minimalaus dabartinio mano žinomumo yra vieni pliusai! Na, gal tiesiog su manimi žmonės elgiasi maloniau. Kartais pagalvoju, kad būtų smagu, jeigu visi su visais taip elgtųsi. Pavyzdžiui, būna, eini ir tau šypsosi – kažkas tave laiko savu. Bet juk mes visi vienas kitam esame savi! Būtų smagu, kad taip į vieni kitus ir reaguotume.
– Panašu, kad jūsų ir jūsų vyro dvasiniai pasauliai sutampa. Ar tai ir yra raktas į gerus santykius?
– Visame kame stengiamės dirbti viena linkme. Taip, galbūt būtų sudėtinga, jeigu viskas tarp mūsų skirtųsi. Dar galiu pasakyti nefeministiškai: dažnai mėgstu sekti paskui vyrą. Dažnai pati į ką nors pasižiūriu ir nesuprantu, ar man patinka, ar ne, taip flegminu. Paskui dirbu su Linu ir per jį suprantu: o, išties smagu!
– Kaip jūsų su vyru interesus, meditacijas mato jūsų dukra?
– Ji netgi yra pasakiusi: mama, kai aš užaugsiu, aš pati pasirinksiu, kuo tikėti. Dabar ji nori lankyti tikybos pamokas, jai tai įdomu. Sakiau, kad darytų, ką nori – koks man turėtų būti skirtumas, juk čia jos kelias.
Namuose mes nesakome: o, dukryte, mes dabar einame medituoti. To nėra. Yra labai paprasta – tai mūsų dienos dalis. „Kur tėtis?“ „Medituoja.“ „Ai, gerai, tai ateis po pusvalandžio.“ Viskas vyksta labai natūraliai, nėra nieko išskirtinio, nes ji tą mato nuo pat gimimo.
– Esate užsiminusi, kad televizija jums jau praeitas etapas. Šiame pokalbyje paminėjote ir tai, jog pastaruoju metu aktoriaus profesija buvo nebereikalinga. Koks jūsų santykis su teatru dabar?
– Su teatru mano santykis geras. Dabar su Elžbieta Latėnaite ruošiame muzikinį spektaklį apie dvi aktores ir tai, ką jos išgyvena per atrankas, ką patiria užkulisiuose. Tai komedijos elementų turintis spektaklis apie moteris buvimą teatre, šou pasaulyje.
Rudenį daugiau dirbsiu su savo monospektakliu. Labai džiaugiuosi, kad Oskaro Koršunovo teatras mane paėmė po savo sparnu į repertuarą.
Karantinas man buvo kūrybiškas laikas – neleidau jo veltui, todėl dabar viskas rutuliojasi labai smagiai.
– Jūsų minėtas spektaklis apie moterį šou pasaulyje: ar radote sau atsakymą, kokia jos vieta čia?
– Kartu su Elžbieta rašome pjesę ir į tuos klausimus atsakinėjame – mąstome apie tai, kas mums svarbu, kas mus, kaip aktores, skaudina, apie nereikalingumo jausmą, kai tave renkasi tarsi prekę turguje.
Bet šis pasaulis komplikuotas yra tiek aktorėms, tiek aktoriams – pavyzdžiui, momentas, kai atrankoje tau sako: tai paskambinsime tau kitą kartą (juokiasi). Tai paveikia visus.
– Užbaigiant mūsų pokalbį tuo, kuo pradėjome. Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Nebijoti! Nebijoti, nebijoti ir nebijoti. Drąsiai eiti, nebijoti suklysti, nemyžčioti (juokiasi). Kai gimė Marija (ją gimdžiau namie, šis gimdymas ir dukra man buvo didžiulė dovana), pasijutau tokia stipri! Pasakiau sau: Edita, kai pradėsi triznioti dėl repeticijų, vaidmenų, kitų dalykų, niekada gyvenime nepamiršk… Nepamiršk, kad tu esi stipri. To norėčiau palinkėti ne tik sau, bet ir kiekvienai moteriai.
