Vėl atradęs scenos džiaugsmą, teisininko diplomą turintis ir karjerą reklamos versle padaręs Mundis moka juo mėgautis. Kantriai lanko Rositos Čivilytės dainavimo pamokas, nors mokinio statusas jam lyg ir nebetinka. Įrašo savo albumą, nors nesitiki iš jo uždirbti. Ir sukasi lietuviško pramogų verslo mašinoje, nors dažnai pasirodo esąs aštriabriaunis sraigtelis.
Pasakyk atvirai: ar verta būti dainininku?
Ne! Bet tai atsiperka ne pinigais. Mano svajonė – būti laimingam, o dainavimas – tik priemonė jai pasiekti. Ką tik LNK projekte „Mums reikia tavęs“ dainavau su „Liepaitėmis“, choru „Ave vita“, akompanavo „Electric Ladies“. „Kaifavau“... Labai daug žmonių gyrė. Bet stengiuosi vertinti save kritiškai. Nevadinu savęs žvaigžde – aš ne taip, kaip daugelis pramogų pasaulio atstovų, neprarandu realybės pojūčio... Sutinku, žiniasklaida per pastaruosius metus mane pamėgo, bet turbūt tik todėl, kad nuo jos nebėgiojau, nesakiau: „Taip, ne, nekomentuosiu.“ Na, ar daug Lietuvos pramogų padangėje sugebančių suregzti padorų sakinį? Juk nelabai...
Ar iš to, kad tapai žymus, turėjai apčiuopiamos naudos?
Užsakymų buvo – mus su Rūtka („Žvaigždžių duetų“ partnere Rūta Ščiogolevaite – red. past.) kvietė daug kartų. Atsisakėme. Tiksliau, ji atsisakė – buvo supykusi... Dabar atmosfera tarp mūsų jau atšilo, pabendraujame, bet kartu dirbti nebėra nei tikslo, nei noro. Tiesiog esame pernelyg skirtingi žmonės. O gal – pernelyg panašūs?
Keistas tas jūsų pramogų pasaulis: tai mušatės, tai bučiuojatės...
Tik taip ir yra! Per tuos metus atradau keletą gerų ir blogų dalykų. Geriausia buvo pajusti laisvę. Tai vidinis jausmas, kurio paviršiuje nesimato: scena mane išlaisvina. Ilgus metus dariau tai, ką reikėjo daryti, vejamas būtinybės, atsakomybės jausmo. O šiemet uždainavau... savo malonumui. Ne tam, kad turėčiau iš ko gyventi: dėkui Dievui, neblogai pragyvenu dirbdamas mėgstamą darbą. Žinoma, šiek tiek priklausau nuo publikos, aplinkybių, šeimos...
 |
| Gretos Skaraitienės nuotrauka /Edmundas Štenger-Mundis |
Va, va... Tik spėk pasiautėti naktiniame klube be žmonos – ir jau visi žurnalai rašo!
Aš ne apie tą laisvę (juokiasi)! Daugelis žinomų žmonių tikina: dėmesys varžo. Bet manęs jis nė velnio nevaržo! Gal dėl to, kad aš ir šiaip ekstremalas?.. Malonu, kai žmonės mane atpažįsta. Jau kurį laiką nedarau nieko, ko galėčiau gėdytis. Kad ir ta plačiai nuskambėjusi istorija teisme: na, atėjau į jį susimokėti senos baudos, baisus čia dalykas?.. Ir iš darbuotojų akių matau: oplia, pažino, jei galėtų, mielai sušuktų: „O, kas atėjo!“ Smagu. Smagu ir tada, kai pakviečia į televiziją kaip svečią, o paskui prašo tapti nuolatiniu dalyviu. Arba po laidos ploja per petį: „Va, pagaliau bent vienas ištarė šį tą, vertą dėmesio...“
O taip: iki šiol niekas nedrįso paklausti Agnės Jagelavičiūtės, iš ko ji gyvena, o tu ėmei ir įžūliai paklausei... Ir dar pavymui paleidai į eterį genialią savo frazę: „Meilė svarbiau už pinigus, bet pinigus mylėti maloniau!“
Nesuprantu, kodėl kiti neišdrįso! Aš juk jos neįžeidžiau – gal tik užmyniau ant skaudamos vietos. Susipjauti su žmonėmis nėra mano tikslas. Tiesiog mane labai užknisa falšas, melas, apsimetinėjimas, kurių pramogų katile – apstu. Ir mano pasibadymai su Agne, Mia ar Rūta dar yra labai kuklūs, palyginti su tuo, kas vyksta... Vilnius iš tiesų miega po viena antklode. Falšas ten – visiškai normalu. O man tai nėra normalu – todėl ir esu „neformatas“. Einu prieš taisykles, o tada kyla skandalas. Aš – atlapaširdis, priimu žmones nuoširdžiai, o jie man bakst – ir įkiša peilį į paširdžius. Arba, dar geriau, – iš nugaros... Žinai, kokia pagrindinė pramogų pasaulio taisyklė? Svarbu viešumoje bučiuotis, o po to gali nors už kampo vemti. Tokia jų tiesa. Tam, kad gerai jaustumeisi šioje sferoje, reikia į nieką nekreipti dėmesio. Reikia plaukti pasroviui, geriausia – pačiu paviršiumi. Jei tik pamėginsi panerti giliau – atsidursi toookioje kanalizacijoje... Ir tada jau – atia.
Ne tau plaukioti paviršiumi...
Manai, sakau visą tiesą jiems į akis? Jei pasakyčiau, pusė jų numirtų. Todėl net ir man kartais tenka patylėti. Pramogų biznyje daug fenomenų – visiškai netalentingų žmonių, kurie vieną dieną gali su tavimi glėbesčiuotis, o kitą net nepasisveikinti, nes tuo metu jiems pasitaikys kas nors reikalingesnis nei tu.
O kaip per polėkio metus pasikeitė tavo šeima?
Nemanau, kad ji jaučia, jog tėčiui užaugo sparnai... Žmona tikina, kad jai šlovė vis dar nesvarbi. Sūnui malonu, kai bendraklasiai paprašo atnešti mano autografą. Bet šeimos viduje to nesijaučia. Man atrodo, kad tai, kas vyksta viešojoje erdvėje ir mano šeimoje, neturi nieko bendra. Iki šiol su Violeta gyvenę dviejose šalyse, šiemet supratome, kad ilgiau tai tęstis nebegali, ir ji atsikraustė pas mane. Tiek metų buvau toli nuo šeimos – išvažiavęs, nutrūkęs...
Pasileidęs?
Jei jau taip sakai... Bet dabar noriu, kad gyvenimas susitvarkytų. Kontrastas tarp nenormalios atmosferos pramogų biznyje ir tvarkingo gyvenimo šeimoje dar pagilėjo. Per tuos metus svarsčiau: galbūt viešoji erdvė, išgalvoti skandalai, nebūti ėjimai per mergas man pačiam parodė, kokia svarbi yra šeima? Kaskart vėlai naktį grįžęs iš klubo – o Violeta su manimi į klubus nevaikšto – prisiglaudžiu prie jos ir sakau: „Viešpatie, Violeta, kaip gerai, kad tu esi.“
Ar ko nors gailiesi? Pakartotum viską iš naujo? Juk būna, kad atsidūręs nepažįstamoje erdvėje prikiši nagus prie lygintuvo, nusidegini ir antrąsyk nebekiši – žinai, jog skaudės...
Ničnieko nesigailiu. Žinoma, tapau atsargesnis: nebe taip laisvai laidau skambias frazes. Nors vis dar manau, kad išsprūdusi apie Rūtą – kad ją reikėtų užmušti arba pamylėti – buvo tiesiog ideali... Ir ar dabar geriau jaučiuosi būdamas atsargus? Ne. Dėl to ir sakau, kad nieko nesigailiu. Jei tektų viską pakartoti, pasielgčiau lygiai taip pat.
Edmundas Štenger–Mundis: ką aš supratau 2009–aisiais
1. Tam, kad būdamas įžymus gerai jaustumeisi, reikia į nieką nekreipti dėmesio ir tiesiog plaukti pasroviui. Geriausia – pačiu paviršiumi.
2. Lietuvos pramogų erdvėje pilna visiškai netalentingų žmonių, kurie vieną dieną gali su tavimi bučiuotis, o kitą – net nepasisveikinti, nes tuo metu jiems pasitaikė kažkas reikalingesnis nei tu.
3. Tai, kas vyksta viešojoje erdvėje ir mano asmeniniame gyvenime, neturi nieko bendra.
