Tikra tiesa: žinomam žmogui norom nenorom tenka su visuomene dalytis ne tik džiugiais įspūdžiais, bet ir nemaloniomis asmeninio gyvenimo peripetijomis. Pavargęs nuo apkalbų ir spėlionių apie braškančią santuoką, Mundis ryžtasi prisipažinti: nors ir labai stengėsi, jos išsaugoti jam nepavyko. Neformaliai su žmona Violeta Štenger (40) išsiskyręs beveik prieš metus, dainininkas tvarko skyrybų dokumentus.
Vis dėlto prabilai apie tai garsiai... Numanau, kad nelengva.
Privalau padaryti tai, kas neišvengiama. Iš tiesų visai nenoriu skųstis, guostis, raudoti padėjęs galvą Lietuvai ant peties... Bet suvokiu, kad jeigu tylėsiu, tos apkalbos, gandai, priekaištingi straipsniai ir komentarai internete tęsis be galo. Neva aš – palaidūnas, nesaugantis savo šeimos, o mano žmona – vargšelė... Man nerūpi, ką žmonės apie mane galvoja, bet tai skaudina ir verčia kentėti mano artimuosius. Pavargau slapstytis, pavargau žvalgytis per petį ir sverti kiekvieną garsiai ištariamą žodį, taigi vardan artimųjų ramybės prisipažįstu: mano santuoka iširo. Išsiskirti su Violeta nusprendėme prieš metus, nuo to laiko nebegyvename drauge, nors kartu rūpinamės vaikais. Iki oficialaus skyrybų įteisinimo liko sutvarkyti tik keletą formalumų, bet iš esmės tai nieko nebepakeis. Aš tai išgyvenu labai skaudžiai, ji irgi nesidžiaugia.
Bent jau gali pasakyti – kodėl?..
Skyrybų priežastis yra mūsų charakterių, požiūrių, siekių, norų nesutapimas. Tiesą sakant, mes visuomet buvome tarsi juoda ir balta... Labai ilgai ir nuoširdžiai stengėmės išgelbėti santuoką, kol galiausiai suvokėme, kad nebėra ko gelbėti. Suvokę su tuo susitaikėme ir per pastaruosius metus kiekvienas bandėme susitvarkyti su savo nuoskaudomis. Pirmasis pusmetis man buvo labai sunkus. Tokia tuštuma buvo apėmusi, kad neturėjau jėgų net tvarkyti dokumentų, – tiesiog nekilo rankos... Turbūt greitai susituokia ir išsiskiria tik tie, kuriems niekas nesvarbu, o man buvo svarbu. Skyrybas priimu kaip asmeninį pralaimėjimą... Bet po kiekvieno pralaimėjimo reikia prisiversti atsistoti ir gyventi toliau.
Ir kaip sekasi?
Buvo metas, kai dėl užplūdusios depresijos nieko nenorėjau daryti – net į darbą prisiverčiau eiti tik dėl to, jog jaučiau atsakomybę už savo darbuotojus. O dabar bandau užsimiršti, imdamasis kokios nors naujos veiklos: gavau naro licenciją, ėmiau lankyti šokių pamokas. Su savo šokių trenere – Brigita Domarkaite – neseniai buvau nufotografuotas, internete iš to išpūstas didžiulis burbulas... Iš tiesų nėra jokio burbulo: esame seniai pažįstami, kai grįžtu į Vilnių, ji mane moko šokti. Nesiginčysiu, jog šokiai – kontaktinis sportas, sudarantis sąlygas gimti draugystei. Mes – draugai, ne tik kartu šokantys, bet ir pasikalbantys bei nueinantys išgerti kavos. Tačiau tik tiek: Brigita puikiai žino mano situaciją, o aš gerbiu jos tvirtus moralinius principus. Taigi kuo nors ją kaltinti ir vadinti šeimos ardytoja – mažų mažiausiai kvaila.
Bet kada nors vis tiek reikės pradėti gyvenimą iš naujo?
Aš jau pradėjau gyventi iš naujo. Jaučiuosi pakankamai jaunas, todėl nesitikiu antrosios jaunystės – vis dar gyvenu pirmąja (šypteli). Bandau įteigti sau, kad skyrybos – ne mirtina tragedija... Tačiau naujiems santykiams dar tikrai nesu pasiruošęs.
