Į tolimą kraštą drauge su filmavimo grupe E.Žičkus patraukė lapkričio pradžioje, čia sau iškėlė tikslą – keliauti Šilko keliu. Tūkstančius kilometrų siekiantį maršrutą žurnalistas ryžosi įveikti vos per dešimt dienų, nors paprastai tokiai ekspedicijai skiriamos visos 12.
„Mūsų kelionė buvo kiek pagreitinta. Kone kasdien lėktuvu, autobusu ar automobiliu vykdavome po kelis šimtus kilometrų, ir kartais ankstų rytą prasidėjusi diena baigdavosi gerokai po vidurnakčio – tiesiog krisdavau į lovą ir galvodavau, kad rytoj viskas prasidės vėl lygiai taip pat...“ – pasakoja E.Žičkus. Tačiau visą nuovargį kompensavo patirti įspūdžiai ir nuotykiai, kurie keliautojus pasitiko vos išlipus iš lėktuvo.
Pirmi nesklandumai – oro uoste
Mintis apie Uzbekistaną E.Žičkaus galvoje kirbėjo ilgą laiką, kelionei suorganizuoti prireikė beveik metų. „Tą mintį į mano galvą įkalė kelionių žinovas Udrius Armalis. Jis sakė, kad tarp visų Monakų, Maldyvų, Jungtinių Arabų Emiratų, kuriuos aplankiau per pastaruosius tris mėnesius, turėčiau įterpti ir apsilankymą Uzbekistane – atskiesti gyvenimo spalvas adrenalinu“, – šypsosi žurnalistas.
Anot Pasaulinės žmogaus teisių gynimo asociacijos, Uzbekistanas iki šiol yra viena paslaptingiausių ir uždariausių pasaulio valstybių, kurios prezidentinis valdymas daugeliui kelia klausimų dėl savo griežtumo ir žiaurumo. „Į visus atvykėlius, o ypač žurnalistus čia žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Todėl ir mums reikėjo galybės leidimų – darbo vizos, turizmo ministerijos leidimų, kvietimų, akreditacijų... Stebėjausi ta biuriokratija: juk, atrodo, atvažiuoji, lankaisi viešose vietose, ką nori pafilmuoji... Kokios gali būti problemos? Bet jų būti gali net kiekviename žingsnyje“, – sako E.Žičkus.
Pirmosios problemos keliautojus pasitiko vos išlipus iš lėktuvo, oro uoste. „Atvykome į Taškentą. Keli šimtai žmonių, atskridusių lėktuvu, ėjo ir praėjo, o mūsų žmonių grupelė įstrigo muitinėje. Laukimo salėje praleidome daugiau nei pusantros valandos, kartu su mumis įstrigo dar pora žmonių iš Pasaulinės žmogaus teisių asociacijos. Jie ėmė pasakoti istorijas... Vienam už tai, kad, pavyzdžiui, čia ne laiku kažko paklausė, anksčiau teko pabuvoti net kalėjime! Natūralu, kad ėmėme jaudintis – baiminomės, kodėl darbuotojai ima skirstytis, mūsų niekur neleidžia, išsinešė mūsų pasus... Galiausiai tuos pasus mums grąžino, pakvietė žengti į Uzbekistaną – paleido. Bet porai lietuvaičių pasakė, kad už praleidimą turėtų sumokėti po 60 dolerių. Taip ir nesupratau, legalu tai buvo ar ne...“ – pasakoja E.Žičkus.
Susimokėk!
Prireikė šiek tiek laiko, kad lietuviai suprastų, jog susimokėti čia reikės prie kiekvieno kampo, už kiekvieną žingsnį. „Tas susimokėjimas Uzbekistane – itin gajus dalykas. Kartais tai kėlė šypseną ar net sumišimą. Pavyzdžiui, filmuoji sau miesto aikštėje, prieina policininkas ir klausia, ką čia darome. Papasakojame, paklausiame, gal netoliese būtų kokia vieta, kur atsivertų miesto panorama – būtų gražu nufilmuoti... O jis atsako, kad taip negalima – reikia atskiro leidimo. Bet štai jei sumokėtume jam 3 eurus jis ne tik duotų leidimą, bet dar ir prižiūrėtų mus, kad neturėtume problemų! Visa tai skamba juokingai, bet kai perdien sulauki tokių trijų ar net penkių „vaikštančių problemų“, o labai nori gražaus kadro, numoji ranka – ai, velniai nematė... dar trys eurai...“ – juokiasi žurnalistas.
Sako, piniginius klausimus spręsti teko ne tik filmuojant, bet ir tiesiog užsukus į parduotuvę. Atrodytų, elementaru – nori nusipirkti pavalgyti, įvertini užrašytas kainas, pasirenki. Tačiau Uzbekistane – kitaip.
„Derybos suvenyrų krautuvėse ar parduotuvėlėse yra įaugusios į jų kraują. Esame turistai ir žinome, kad to reikia. Bet, pavyzdžiui, atėjau į prekybos centrą ir paprašiau pasverti vieną obuolį ir bananą. Man pasakė tokią kainą, už kurią galėčiau nusipirkti visus 2 kg bananų – juk šalia yra etiketė, ta kaina užrašyta... Sakiau, kad tai – nelogiška. Jie pamąstė ir sumažino sumą ketvirtadaliu. Pastūmiau tą bananą, išdidžiau ėjau pro duris, o prie manęs prišoko ir sako: parduos už pusę kainos. Galop sumokėjau tiek, kiek kainuotų maždaug 300 g. Ėjau, valgiau tą bananą ir šypsojausi: galvojau, velniai jų nematė... Tai – reto apsukrumo žmonės. Nesitikėjau, kad kiekviename žingsnyje teks kovoti už dolerį“, – pasakoja E.Žičkus.
Žurnalistas beria patarimus tiems, kas svarsto apsilankyti šioje šalyje: „Dabar Uzbekistanu susižavėjusiems draugams sakau, kad norėdami keliauti į šią šalį turėtų pasiruošti ne tik „atostoginį biudžetą“, bet ir dar pusę tiek netikėtoms situacijoms. Ten jų pasitaikys kiekviename žingsnyje. Nesvarbu, kad šalyje vidutinis žmogaus darbo užmokestis tėra 250-300 dolerių, o ilgus metus dirbantis daktaras uždirba iki 800 dolerių – kainos, kurias išgirsta vakarietis, gali šokiruoti.“
Su pagarba svečiams
Anot E.Žičkaus, kur kas geriau nei bet kokia kelionių agentūra Uzbekistaną keliautojams parodys vietiniai gyventojai. Tereikia atrasti bendrą kalbą: „Ten nekils bėdų, jei mokėsite rusų kalbą. Derybos tada gali vykti kitaip, gali šiek tiek „pasikandžioti“, padiskutuoti apie istoriją, paklausti, kur yra tokių vietų, į kurias gidas nenuves, bet kuriose atsiskleidžia tikrosios šalies spalvos. Atmeskite trečdalį to, ką jums bruka kelionių agentūra, ir nepabijokite paklausti vietinių, iš kurių pirkote obuolį ir bananą, kurgi verčiau eiti pavalgyti tikrojo plovo, idant pajaustumėte vietinę dvasią.“
O pats E.Žičkus tokį plovą valgė svetingos šeimynos namuose. Paprasti žmonės nepabūgo įsileisti filmavimo komandos į savo namus, plačiai atvėrė jiems duris, pavaišino, pagerbė, papasakojo apie savo šalį. Visa tai kelionės metu visai nebuvo planuota.
„Jie visada stengsies tau padėti. Jei jie švęs vestuves, gimtadienį ar dar ką nors ir tu būsi jų naujasis pažįstamas, visada pakvies, pasodins prie stalo garbingoje vietoje. Jie sako, kad pro jų namų durų slenkstį peržengęs svečias negali būti išprašytas – jį reikia priimti kaip savo tėvus, rodant pačią didžiausią pagarbą. Šeima plačiai atvėrė namų duris, papasakojo apie savo tradicijas. Vyras su žmona dvi valandas gamino plovą, pasidalijo šeimyniniu receptu, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Taip juk daug maloniau nei eiti į restoraną, kuriame patiekalą degustuotum prie stalo su balta staltiese ir prabangiais įrankiais rankose. Patys uzbekai, beje, valgo su šaukštais, o daugelis – net rankomis. Taigi norint pajausti tautos dvasią reikia prisėsti prie vietinio, paklausti, kaip ir ką daryti“, – ragina E.Žičkus.
Tiesa, nors prieš kelionę ir buvo prisiklausęs gandų apie itin gardžius uzbekiškos virtuvės patiekalus, teko nusivilti: „Mums, vakariečiams, jų patiekalai – beprotiškai riebūs. Tikėjausi paragauti kažko aštraus, su daug prieskonių, bet buvo taip riebu... Beveik viskas ten gaminama su avienos taukais – lajumi. To lajaus būna labai daug, kartais net virš patiekalo. Tarkime, gauni dubenį sriubos ir turi prakrapštyti šaukštu, kad jos pro taukus paragautum. Žodžiu, fermentų į lagaminą įsimesti reikia.“
Lietuviams svetimos tradicijos
Kas yra Lietuva Uzbekistano gyventojai žino ir į mūsų šalį žiūri su pagarba. „Kai pasakai, iš kur esi, jie sureaguoja: o, ne iš Šveicarijos ar Italijos! Tada kainos krenta trečdaliu, o dar kai nusideri, tai kažką vertingo, naudingo ar skanaus gali nusipirkti ir už pusę pradinės kainos. „Lietuvis“ Uzbekistane – burtažodis. Jie myli ir gerbia mūsų šalį, pavydi mums Baltijos jūros“, – tikina E.Žičkus.
Žurnalistas pasakoja, kaip pigiai šioje šalyje galima įsigyti egzotiškų gėrybių: „Už keliolika litų vietos turgeliuose galima prisipirkti nerealių egzotiškų prieskonių, o už kelis eurus – rankų darbo keramikos. Suvenyrų parduotuvėse tokie dalykai kainuotų keliasdešimt eurų ir visi būtų „iš po vienų staklių“.“
Paklaustas apie uzbekiškas tradicijas E.Žičkus pasakoja apie paties matytas vestuves, kurios jam paliko gilų įspūdį. „Pamatėme, kaip atrodo vietinės vestuvės: sočios, trunka tris dienas, o anksčiau – septynias. Su „kukliu“ svečių sąrašu, kuriame – 250 žmonių, o anksčiau – iki 2 tūkstančių. Be abejo, vestuvių būna įvairių. Tradicinės, kurioms šeima taupo ir ruošiasi ilgus metus, kainuoja nuo 50 tūkst. dolerių, o labai turtingi žmonės, kurie į vestuves sugeba prisikviesti ir Kanye West‘ą, ir Jennifer Lopez, kad šie padainuotų, sumoka ir septynženkles sumas“, – stebina.
Tiesa, kur kas labiau už vestuvių puotos tradicijas pribloškia uzbekų požiūris į santuoką – tai primena kontraktą. „Antrą pusę ten tau išrenka ne širdis ir ne jausmai, o tėvai. Iki šių dienų 90 proc. santuokų vyksta pagal susitarimą: dviejų giminių sandorį. Jie apžiūri tavo namus, apklausia kaimynus, neretai būna, kad jaunieji vienas kitą pamato tik per vestuves. Bet jauniems žmonėms tai priimtina – jų kultūroje jaunas žmogus negali prieštarauti vyresniam, nes privalo atiduoti pagarbą. Kai paklausi, ar būna vestuvių iš meilės, jie sako, kad nutinka – žmonės susipažįsta... Bet juk paskutinį žodį taria tėvai“, – pasakoja E.Žičkus.
Namo į Vilnių žurnalistas grįžo prieš pora savaičių, tačiau patirti įspūdžiai jam vis dar neleidžia nurimti. O jei akimirkai ir pamiršta, tai kelionę primena peršalimas. „Iki paskutinės minutės žinojau, kad Uzbekistane turėtų vyrauti 10-13 laipsnių šiluma. Visgi likus porai dienų iki skrydžio orai ten pasikeitė – iškrito pirmasis sniegas. Mums nusileidus oro temperatūra buvo nulinė, o po kelių dienų – jau ir -4... Nebuvau tam labai pasiruošęs – turėjau rudeninę striukę, kuri dar galėtų apeliuoti į vasarinę. Peršalimą parsivežiau namo: Uzbekistaną primena pora pastarųjų savaičių varvanti nosis“, – juokiasi.
Ar norėtų E.Žičkus į Uzbekistaną sugrįžti? „Galbūt ne – norėčiau pamatyti dar ir kažką kitą. Tačiau kiekvienam rekomenduočiau bent kartą gyvenime kažką panašaus patirti. Man Uzbekistanas pasirodė kaip labai kontrastingas, labai efektingas, ryškių spalvų ir skonių kraštas. Galva ten raibsta nuo istorijos, kultūros skirtumų, akys – nuo spalvų, raštų, ornamentų“, – reziumuoja jis.
Filmuotus E.Žičkaus įspūdžius iš Uzbekistano galite pamatyti ir per LRT televiziją, laidoje „Gyvenimas“. Antroji kelionės įspūdžių dalis – trečiadienį, 18:50 val.
