Kaip S.Povilaičiui pavyko išlaikyti populiarumą tiek dešimtmečių, nuo tada, kai užlipo ant scenos sovietiniais laikais, iki pat mirties?
Prisiminti dainininko gyvenimo nuopelnų susirinko kolegos bei ilgamečiai bendražygiai: grupė „Rondo“, estrados ansamblio „Nerija“ gitaristas ir vokalistas Antanas Čapas, dainininkas Valdemaras Frankonis, buvęs Seimo narys Antanas Nedzinskas, režisierė Laima Lingytė, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, dainininkai Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Egidijus Sipavičius, Liepa Mondeikaitė.
Dainininkas E.Sipavičius apie šviesaus atminimo S.Povilaitį kalbėjo atvirai ir sąžiningai, jis pasakė tai, kas buvo vieša paslaptis, bet po maestro mirties tapo tabu.
„Nebuvome dideli draugai, tačiau nebuvome ir konkurentai, tuo labiau priešai. Su Stasiu konkuruoti negali niekas. Aš esu kitos kartos dainininkas. Jo šlovės metais aš klausiausi roko, turėjau labai ilgus plaukus, todėl Stasio muzika manęs nežavėjo. Tačiau jo nežinoti niekas negalėjo, jis buvo visur.
Dirbdamas filharmonijoje girdėjau labai daug gandų, kaip žmonės veržiasi į Stasio koncertus, kaip per koncertą jis sugeba nugriūti į orkestrinę, kaip neišeina į sceną. Tuo metu Stasys turėjo didelių problemų. Tačiau šita informacija klaidžiojo iš lūpų į lūpas, tai buvo paslaptis, apie kurią niekas nerašė ir nežinojo.
Kiek žinau, filharmonijoje jį svarstydavo dėl šitų nuotykių. Bet niekas nieko negalėjo padaryti, nes pas jį žmonės tiesiog veržėsi. Metams bėgant, viskas ėjo tik blogyn. Stasys gėrė, o muzikiniame pasaulyje iš to išlįsti nepaprastai sunku. Paslysti buvo labai lengva, nes aplinkui visi siūlė išgerti. Todėl tai, kad Stasys sugebėjo tapti abstinentu tuo metu, kai gėrė beveik visi, parodo, kad jis buvo nepaprasta asmenybė, stipri ir originali. Kai metė gerti, jo karjera vėl sparčiai šoko į viršų ir jis išliko populiarus iki pat mirties“, – sakė jis.
Tai papiktino ilgametį S.Povilaičio kolegą ir draugą Antaną Čapą: „Mane labai įžeidė Egidijaus žodžiai. Jie nuskambėjo taip, lyg mes buvome valkatų kompanija. Aš su juo išdirbau tiek metų, padarėme per 3 tūkstančius koncertų ir nė karto nemačiau, kad jis griuvinėtų.
Egidijus kalba lyg turgaus bobučių prisiklausęs. Mes visi ne sterilūs, ne operacinėje dirbam. Turėjome jaunystės griekų, bet tegul jo siela gražiai skrajoja, ilsisi ramybėje.“
Darbą su maestro prisiminė ir ne vieną jo vaizdo klipą režisavusi Laima Lingytė.
„Tuometinis Kauno televizijos vadovas Petras Garnys manęs paprašė surežisuoti vaizdo klipą dainai „Senojo Kauno sakmė“. Jis man pasakė: Aš kaunietis, Stasys kaunietis, Laima kaunietė, tai padarom Kaunui šventę. Tai aš pagalvojau, kodėl nepažiūrėti į Kauną gražiai, todėl nusprendėme filmuoti iš malūnsparnio.
Stasys buvo mano pats mylimiausias dainininkas. Jo dainos man visuomet buvo labai gražios. Jis dainavo žiūrovui ir taip buvo iki pat pabaigos. Didžiausia mano laimė buvo tai, kad mes vienas kitu labai pasitikėjom. Aš jį pakankindavau, bet jis tikėjo tuo, ką darė. Ir apie jokius kaprizus net kalbos nebuvo“, – šviesius atsiminimus apie darbą su legendiniu dainininku pasakojo režisierė.
