Egidijus apie…
Naktinių klubų karalius. Žmogus, iš Rusijos rūsių ištraukęs breiką. Šitaip dainininką Egidijų Sipavičių apibūdintų tie, kam dabar gerokai per keturiasdešimt. Tai jie anuomet šėlo prie scenos per Egidijaus koncertus, negalėdami atitraukti akių nuo kapotų judesių, kurie buvo tokie svetimi sovietų sistemai.
…laiką. „Kiekvienas laikas turi savo atspindį. Mano jaunystėje estradą valdė „Nerija“ ir Stasys Povilaitis. Nebuvau jo gerbėjas – dievinau roką, hardroką.
Visą savo gyvenimą norėjau būti klausomas, bet juk rokas – ne tai, prie ko visi pultų. Pasirinkau profesionalo kelią – dainuoti tai, kas patinka ne keletui, o daugybei žmonių. Kai pradėjau, buvau nekoks dainininkas, oi, nekoks.“
...breiką. „Buvau breiko mados pagimdytas produktas – apsikarstęs skarelėmis, pirštinėmis. Šitaip pasirodęs scenoje, sukėliau šoką. Juk visi nuglaistyti, nulaižyti, gal tik Stasys Povilaitis laisvesnis – ilgi plaukai, kliošai, skarelės. Skandalas kilo Jūrmalos muzikos festivalyje. Paskutinę akimirką pakeičiau kūrinį ir tiesioginiame eteryje sušokau breiką. Nulipęs nuo scenos pamačiau transliacijos režisierių akis. Jie laukė skambučio iš Kremliaus. Niekas nepaskambino...
Vėliau, kai su koncertais važinėjome po tuometinę Sovietų Sąjungą, man ne kartą breikeriai plojo per petį: „Ačiū, jūs ištraukėte mus iš rūsių.“
...naktinius barus. „Ano meto naktiniai barai ir šių dienų klubai – mažai turi ką bendro. Tada žmonės sėdėdavo prie stalelių, žiūrėdavo programą, o dabar šoka visi – bum, bum, bum. Į geriausius eidavo kiečiausi, tie, kas turėjo pinigų. Paprastas mirtingasis gal ir galėdavo prasmukti, bet jau atsisėsti prie staliuko – niekaip. Populiarios vietos durininkas prilygo Dievui, o face kontrolė buvo veido ant banknoto kontrolė.“
 |
| Gedmanto Kropio nuotr./Saulius Prūsaitis |
Saulius apie...
Atrodo, kad kiekviena grupės „Happyendless“ lyderio Sauliaus Prūsaičio daina yra pasmerkta sėkmei. Net jei negali pakęsti šiuolaikiško ritmo, juo pačiu žavėtis nepaliauji: plastiškas, energingas, užburiantis, nardantis savo jutimuose, emocijose ir kibirkščiuojantis kažkokia ne visai lietuviška energija. Laisva ir kitokia – lyg ne šiose platumose, ne šitose dimensijose sukurta.
...muziką. „Muzika man yra viskas. Tai, ką labiausiai noriu suprasti. Neapčiuopiamas daiktas, mano didžiausias kančios objektas. Muzika gali griauti, gali gydyti, ji smarkiai vienijantis ir sutaikantis reiškinys. Jai tiktų tokia formulė: daug meilės, kantrybės ir sąskaita už elektrą.
Darželyje dainavau chore, trylikos jau mušiau būgnus, brązginau gitara.
Niekada neturėjau idolų, man nepatikdavo tie, kurie dainuodavo kitų dainas, siekdami pasipelnyti. Juk kiekvienas kūrinys – tai to žmogaus mintys, nereikia prie jų kišti nagų.
Aš – iš tų, lėtųjų galvotojų, kai kurias dainas kuriu penkmečiais. Jei jaučiu, kad kas nors iš viso to išeis, neatstosiu, kentėsiu, kentėsiu ir iškentėsiu.
Kaip atsiranda hitai? O kaip kažkas gali labai greitai nubėgti šimtą metrų? Visi mes energiją paverčiame kuo nors – tik formos skirtingos. Ant scenos esu energinis vampyras – matau, kad žmonėms patinka, ir nuo to kaifuoju.
Mane varo iš proto blogi koncertai, kai muzika neskamba, kai padaugini. Nors… „Roko naktyse“ mes tokį šou padarėme! Koks rokenrolas be alkoholio?! Nėra čia ko myžčioti, na, negerai pasielgėme, bet nesigailiu, linksma buvo ne man vienam.“
…sceną. „Joje vyksta pats tikriausias gyvenimas. Scenoje aš tampu jautrus. Niekada nemaniau, kad tai – šventa vieta: jau geriau ant šaligatvio nusidrėbęs nei po liūtimi, bet ant pakylos. Man nusispjaut, galiu ir ant taburetės atsistojęs sudainuoti. Jei esi nuostabus, vieta neturi jokios reikšmės. Laukinis mano požiūris: geriau sekundė blizgesio nei valanda š…“
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
