„Televizija – ne vieta silpniesiems“, – užsimena Eglė, o ji žino, ką sako. Ji net mintyse niekada televizoriaus neišjungia: suka ir suka tą nepaliaujamą įvykių juostelę, pastaruoju metu labiau juodą negu baltą. Jos pačios gyvenime irgi visko buvo – net baugu, kad tokiam jaunam žmogui likimas nepagailėjo išbandymų ir netekčių.
Viena iš jų – mylimojo netektis. Po jos Eglė sako supratusi, kad žmogaus planai, norai ir svajonės nieko nereiškia, nes bet kurią akimirką gyvenimas gali nutrūkti. Po tokių žiaurių išbandymų į viską imi žiūrėti kitaip: džiaugiesi kiekviena diena, kad matai saulę, medžius ir žmones. Rūpesčiai, kurie anksčiau atrodė svarbiausios pasaulio problemos, staiga tampa visai nereikšmingi. Pradedi suvokti, kas yra tikras ryšys su kitu žmogumi ir kaip jį reikia branginti, kol turi. Ir – atvirkščiai: jei tas ryšys nėra visavertis, jei neatneša laimės, jo nereikia laikyti per prievartą – geriau paleisti, nes gyvenimas per trumpas.
Ar ji jaučiasi vieniša? Ne, nes Eglės gyvenimas kupinas darbų ir nuotykių. „Neseniai su draugėmis svarstėme, ar nepasiilgstame šeimos jausmo. Susimąsčiau: o kas tai? Aš jau turiu šeimą. Ar galėtų vyras, atėjęs į mano gyvenimą, sukurti tą jausmą? Manau, ne, nes gyvenime viską kuriame patys... Svarbiausia tai, kaip yra dabar, nes nežinia, kada viskas gali pakrypti visai kita linkme. Džiaugiuosi kiekviena išaušusia diena, įsibėgėjančiu pavasariu, laisve... Džiaugiuosi, kad bet kada galiu paskambinti tėvams, broliui, juos aplankyti: dėl to jaučiuosi apdovanota, o visa kita – tik smulkmenos.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės:
