Eglė Skrolytė-Liesienė: jei apie tai kalbėsi, nebus mažiau šventa

Šeimos gyvenimą po devyniais užraktais saugojusi Eglė šiuokart kūdikio laukimo stebuklu, su juo susijusiais atradimais dalijasi, nes sako supratusi: dėl to, jog kitiems papasakos, tai netaps mažiau svarbu, šventa, intymu. Be to, tokią laidą vedanti moteris turi skleisti šiuolaikinės motinystės idėjas. Žinoma, geriausia – savo pavyzdžiu.

Eglės ir Juozo dukrelei Meilei tuoj tuoj sukaks dveji. Panašiai toks skirtumas ir tebus tarp vaikų. Abu žavios ir energingos mamytės nėštumai – kitokie. Pirmą kartą laukdamasi ji jautėsi pakylėta, truputį susireikšminusi – tokia „nėščių nėščia“, tikra „pasaulio bamba“, nuo svetimų dėmesio ir spaudos atsitvėrusi tyla. Antrąsyk gal kiek fiziškai sunkiau, nugara mažiau laiko, nes kūnas dar nėra visai atsigavęs po pirmagimės nešiojimo. Užtat saugumo ir ramybės šimtąsyk daugiau. Juk dabar aišku, kas ir kodėl vyksta, kuo gali baigtis, nepagrįstos baimės išgaravusios. „Pirmąsyk kiekviena smulkmena atrodė pasaulinės reikšmės, o dabar gydytojai net bara, kad esu per rami, per retai pas juos lankausi. Dar pasitaisysiu... Bet juk žinau, jaučiu, kad viskas gerai. Patyrimas duoda savo, padeda suvaldyti visas baimes. Gali baigti daugybę kursų, perskaityti visą įmanomą literatūrą, tačiau nutinka taip, kad pagimdęs ir namo parsivežęs vaiką nebežinai, kur jį paguldyti. Visur atrodo nesaugu. Dabar viskas kitaip“, – pasakoja.

Sužavėjo kolegės drąsa

Kodėl šiuokart apie kūdikio laukimą ne tik kalba, bet ir savo būseną ryžtasi įamžinti fotosesijoje? „Tiesiog šią akimirką jaučiu, kad to reikia. Tai nėra fotografavimasis dėl „perku–parduodu“. Jo misija kitokia. Daug dalykų į vieną krūvą susidėjo, – šypsosi, ieškodama tinkamų žodžių. – Greičiausiai lėmė patirtis ir suvokimas, jog dirbdama laidoje, skatinančioje šiuolaikinę motinystę, kai kūdikio susilaukusi mamytė nesėdi namuose užsidariusi, o gyvena ir sau, nepamiršta savo poreikių. Be to, reikia paneigti daugybę mitų ir stereotipų. Pavyzdžiui, į motiną, kur nors kavinėje vaikutį maitinančią krūtimi, dar daug kas žiūri kreivai. Net Latvijoje to nebėra. Kartą kurdami laidą įamžinome vienos kūdikio laukiančios šeimos fotosesiją. Nuotraukos pavyko nuostabiai. Tada šeimyna mums leido filmuoti gimdymą. Kas gali būti jautriau ir intymiau?! Viską padarėme subtiliai, tėveliai liko patenkinti. Paskui filmuotą medžiagą naudojo viena būsimų mamų mokykla. Pagalvojau: ką darytume, kaip dirbtume, jei nebūtų tokių žmonių? Juk prieš kameras nepasodinsi dailios jaunos manekenės ir neklausinėsi apie kūdikio maitinimą, jei ji gyvenime nėra to dariusi. Kažkas turi pralaužti ledus, savo pavyzdį būsimoms ir esamoms mamos rodyti, kalbėti, drąsinti. Ypač atsižvelgdama į skaudžiausias šių dienų aktualijas suprantu, kad apie tėvystę ir motinystę būtina kalbėti atvirai.“

Nesunku suskaičiuoti, kad šių metų vasarą pradėjusi vesti „Mamyčių klubą“ Eglė po širdimi nešiojo plazdančią gyvybę. Tuo metu jos kolegė, tokios pat latviškos laidos vedėja, jau neslėpė pūpsančio pilvo – laukėsi trečiosios atžalos, drąsiai fotografavosi, apie nėštumą kalbėjo, o pagimdžiusi iškart grįžo dirbti. Kol laida filmuojama, kūdikiu rūpinasi tėtis. Per pertraukas mama atžalą pamaitina ir dirba toliau. Eglei šis pavyzdys atrodo įkvepiantis. Kodėl ne? Juolab kad ją labai palaiko vyras Juozas. Jei po gimdymo nebus patenkinta savo išvaizda ar norės kurį laiką pailsėti, pritilusios populiariosios grupės „Bavarija“ narys pasirengęs net ir padirbėti laidoje vietoje žmonos: „Juk jis nėra blogesnis tėtis nei aš – mama. Žinau, kad dirbs su ne mažesne meile nei aš. Darbdaviai šį planą vertina puikiausiai. Galbūt tik turėčiau susimąstyti apie konkurenciją (juokiasi)… Gal taip kalbu, nes esu truputį avantiūristė ir optimistė? Bet be šių savybių šiais laikais neįmanoma. Neturiu net minties, kad dėl ankstesnio grįžimo į eterį atsisakyčiau to, kas būtina – maitinimo krūtimi, kitų motiniškų reikalų. Darysiu viską, kas būtina. Ir suspėsiu, nes man labai padeda vyras. Neįsivaizduoju, kaip su viskuo – atsakomybe, nuovargiu – susitvarko tie, kurie vaikus augina vieni. Bet dviese kitaip. Tiesiog viską reikia daryti pasikeičiant, vienas kitą pasaugant nuo pervargimo.“

Taisyklių negali būti

Iki pirmąsyk pradėjo lauktis, Eglė nėščiosiomis nesigrožėjo. Iš tikrųjų nelabai jų gatvėse ir pastebėdavo. Ar dabar būdama nėščia sau atrodo graži? Regis, darbas jaunų tėvų auditorijai skirtoje laidoje Eglę skatintų tik girtis. „Kai atsistoju prieš veidrodį, matau, kad norėčiau būti lieknesnė, dailesnė... Besilaukdama nei fiziškai, nei dvasiškai nesu stipresnė nei iki nėštumo. Bet nereikia pamiršti, kad ši būsena – ne drama, problema, liga ar amžinas pasikeitimas. Tai – tik laikinas dalykas, – aiškina, prisiminusi, jog ir vaikų draugija iki dukrelės gimimo jai neatrodė mieliausia. – Esu iš tų, kurias pabudęs motinystės instinktas pakeičia. Anksčiau, būdavo, atėjusi į svečius vaikų beveik ir nepastebiu. Pasisveikinu „utiutiū“, ir baigta. Dabar kartais mieliau su mažaisiais visą vakarą prabendrauju nei su jų tėvais.“

Eglės ir Juozo pirmagimė Meilė apie būsimas permainas šeimoje dar mažai tesupranta. Kol kas ji elgiasi kaip tėtis – glosto, kalbina mamytės „pilvą“. Ar ryšis planuoti daugiau vaikų? Kol kas apie trečią ar ketvirtą atžalą daugiau kalba Juozas. Žmona santūresnė: „Kiekvienam atseikėta tam tikra kantrybės, jėgų dozė. Kartais galvoju, geriau būti puikiu tėvu dviem vaikams ar vienam nei blogu penkiems. Tėvystė – didžiulė atsakomybė, turi pagalvoti, ką vaikui duosi. Nežinau, ar jų auginimą galima vadinti darbu. Greičiau malonumu, juk daugiau iš mažųjų gauni, nei atiduodi. Kita vertus, negali to apibūdinti paprastai. Nes taisyklių nėra. Kaip ir gimdant. Vienam priimtina viena, kitam – kita. Pavyzdžiui, aš nesuryžčiau gimdyti namuose – kas nutiks, jei staiga prireiks medikų pagalbos? O štai kitos moterys ramiai sau vonioje pagimdo, stebimos visos šeimos...“

Negalima apsileisti!

Laukdamasi pirmojo vaikelio, Eglė sąmoningai netikslino jo lyties. Abu su Juozu nutarė, jog tai prilygtų Kalėdų dovaną išvynioti mažų mažiausiai švenčių išvakarėse. Kas šeimą papildys šįkart, ji nori žinoti, energingai ginčijasi su vyru dėl atžalėlės vardo ir kratosi prietarų aplinkinių, mėginančių iš pilvo ar veido formos nuspėti, kas gims. „Vaiko vardas – tavo santykis su juo. Juk tik pats įžiūri jame saulę, meilę, įvairius jausmus. Kūdikis nieko nepasirenka. Jis – tik baltas lapelis. Kuo daugiau į mamyčių problemas gilinausi, tuo labiau kilo noras skatinti atsikratyti mistifikacijos. Kai girdžiu sakant, jog vaikas „nusinešė dantis“, nusistebiu. Nereikia kūdikiui priskirti dalykų, kurių jis iš tikrųjų nedaro. Kas vyksta dėl organizmo pokyčių, tą galima suvaldyti, jei laiku ir vietoje imsiesi. Juk visos mamos puikiai žino, kad per nėštumą tiek ir tiek kartų būtina apsilankyti pas odontologą. Jei dantys bus specialisto prižiūrimi, tikrai nekris. Reikia save mylėti, visais gyvenimo etapais nepamiršti. Negalima apsileisti: ai, nėščia – kas į mane žiūrės“, – dėsto prisimindama savo pačios patirtį, kai laukdamasi dukrelės priaugo 26 kilogramus ir jų po gimdymo sunkiai atsikratė.

Dabar, nors ir leidžia save palepinti, svoris auga ne taip greitai. Gal dėl to, kad dirba pašėlusiai daug. Kitaip neišeina: „Smagiausia darbe – grįžtamasis ryšys, tie visi laiškai, atsiliepimai, komentarai. O ir specialistai, kuriuos kalbinu būdama „su pilvuku“, duoda naudingų patarimų. Jaučiuosi rami. Nors ir kas nutiktų, žinau, į ką kreiptis. Ir labai laukiu vaikelio gimimo. Suvokiu, kad nebus lengva – į pasirinktą kliniką važiuosime ne kavos pagerti. O vaiko auginimas – patikėkite, žinau – nebus rutina. Greičiau nuotykis, atradimas, stebuklas kiekvieną dieną.“