Tokios jos, TV3 laidos „Mamyčių klubas“ vedėjos, beveik niekas nematys. Didžiulį skausmą po beveik penkerių santuokos metų skiriantis su vyru Juozu Liesiu (37) Eglė maldo pati viena. Trumpomis akimirkomis, kai mamos nemato jos brangiausi – trejų gražuolė dukrelė Meilė ir pusantrų smalsuolis garbanius Rojus Juozas.
„Pirmąsyk šiandien prisėdu“, – sako Eglė, kai vaikai bando migdytis pietų. Mėginu užjausti, gailėti, įsivaizduoti, kas būtų, jei tektų taip suktis pakeltai kone paryčiui. Tačiau ji nuginčija: „Taip tik diena ilgesnė. Be to, man taip gera su vaikais, kad Rojaus pabudinta šeštą visiškai nepykstu. Aš viską darau greitai. Ir tikrai spėju.“ Didžiulės gražios akys parausta ir sudrėksta, kai sako, jog kažko nespėjo, nepagavo, nepajuto tik tada, kai byrėjo tie nematomi saitai, jungiantys vyrą ir moterį – šeimą. Nors, regis, atidavė viską, dirbo iš širdies, kad šeima būtų. Būtų tvirta, graži, laiminga. Tokia, kokia atrodė daug kam.
Su kažkada nepaprastai populiarios grupės „Bavarija“ nariu Juozu ji susipažino Klaipėdoje, kur abu studijavo režisūrą. Susituokė vaiskią 2006-ųjų vasaros dieną, paskui įsisuko į darbus Vilniuje, gimė vaikai. Viskas atrodė gražu, suplanuota, aišku iki... žinios apie skyrybas.
Mūsų visi klausia: „Kodėl susipykote?“ Bet mes tikrai nesusipykome... Niekada nesimušėme, nesidraskėme. Ir indai pas mus nėra dėl barnių dužę. Aišku, kažko nemokėjome, nesupratome, padarėme klaidų abu. Dabar – visko perkainojimas... Kažkuriuo momentu iš didelio stengimosi, kad visiems būtų gerai, jaučiausi praradusi ryšį su savimi... Dabar bandau tarsi iš naujo save atrasti. Sakai, atrodėme tobula šeima? Negalėjau matyti savęs iš šalies, todėl nesiginčysiu, tokie ar kitokie atrodėme. Niekada neturėjome tikslo kurti tobulą įvaizdį, niekada prieš nieką nevaidinau ir nesakiau, kad buvo geriau nei tikrovėje.
Egle, kas gi išties nutiko?
Tiesiog priėmėme sprendimą. Ir jis – labai labai nelengvas, bet... Buvo du variantai. Pirmasis – įprastas ir, manau, labai dažnas – bandyti gyventi dėl vaikų. Arba būti sąžiningiems ir suteikti sau galimybę. Pasirinkome sąžiningąjį ir, manau, sunkesnį kelią. Nes reikia atlaikyti visų reakcijas. Ir patiems prisitaikyti, išmokti gyventi iš naujo.
Gyventi drauge dėl vaikų... Galima sakyti, pabandėme ir tai. Buvo visokių etapų, kol supratome, kad kelio atgal nėra. Rusai turi posakį „Točka bez povorota“ (taškas be posūkio).
O kas atsitiko?.. Tiesiog vieną dieną apsidairiau: griuvėsiai. Visur emociniai griuvėsiai. Dar tikrai negaliu konkrečiai pasakyti, kas, kaip ir kodėl, nes dar viskas per daug šviežia, per daug skauda, per greitai. Po metų gal tą įvardyti jau galėsiu. Tiesiog tarp mūsų liko kažkas, kas nebesulipdoma. Žinau tik, kad netekau to, kas man buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Ir dėl to labai sunku.
„Tas“ – meilė, pagarba, kas?
Šeima. Nebėra to ryšio. Juk šeima pirmiausia – poros ryšys. Iš jo atsiranda vaikai. O kai to nebelieka... Tiksliau, ryšys liko, tik jis – kažkoks kitoks. Vienu momentu susizgribome, kad mes – kaip kambariokai. Tiesiog kambariokai, kurie padeda vienas kitam. Tai kokia prasmė?..
Suprantu, kodėl žmonės bijo skirtis. Didesnių ar mažesnių baimių tikrai daug. Bet tikrai manau, kad taip geriau, nei mėginti lipdyti tai, kas nebesulipdoma, ir visiems meluoti, jog yra gerai.
Tuokėtės jau ne aštuoniolikmečiai, viską apmąstę, viskam pasirengę...
Tikrai buvome subrendę, pasirengę, regis, viską darėme taip, kad būtų... Pasirodo, išties nėra recepto, kuris garantuotai suveiktų. Gal daug kam tai nuskambės beprotiškai naiviai, bet man, nugyvenusiai trisdešimt metų, skaudžiausia buvo suvokti, kad meilė nėra stipriausia jėga pasaulyje. Yra stipresnių...
Ir kokia gi ta jėga?
Negaliu dabar atsakyti, paklausk manęs po metų. Bet ta jėga yra.
Vienai su dviem tokiais pipirais be proto sunku. Ar iš Juozo sulauki pagalbos?
Ne tik pagalbos! Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas jis deda daug pastangų, kad abu visavertiškai augintume vaikus. Tikiuosi ir neabejoju, kad taip bus ir toliau. Mūsų abiejų į tradicinių taisyklių rėmus niekaip neįsprausi. Užtat ir išsiskyrę nesidalysime vaikais „nuo durų iki durų“.
Rojus dar visai mažulis, bet Meilei gal jau kyla klausimų, kas dedasi šeimoje?
Nuėjau pasitarti su specialistais, kaip čia išlaviruoti, kad vaikai patirtų kuo mažiau žalos. Išgirdau, jog blogiausias variantas – prisidengti vaikais, kad tėvai neva gyvena dėl jų. Sprendimas būti atskirai mažiau žalingas.
Jie abu dar gana maži. Tam tikrų klausimų būna, bet jie dar tokie Meilės suvokimo lygmens. Didieji klausimai dar mūsų laukia. O kol kas, atrodo, viskas gerai. Su tėčiu jie matosi nuolat, bendrauja absoliučiai normaliai. Jis ateina, būna su vaikais. Kartais visi keturi nuvažiuojame į žaidimų kambarį. Nežinau, ar tai įmanoma, bet galbūt ateityje mes liksime geri draugai...
Tiesiog vieną dieną apsidairiau: griuvėsiai. Visur emociniai griuvėsiai. Dar tikrai negaliu konkrečiai pasakyti, kas, kaip ir kodėl, nes dar viskas per daug šviežia, per daug skauda, per greitai. Po metų gal tą įvardyti jau galėsiu.
Juk nemažai žmonių po skyrybų lieka draugai...
Žinau žinau. Tik dabar bijau ką nors kalbėti, planuoti, nes dar prieš kelerius metus maniau, kad tai, ką darau, darau visam gyvenimui. Net ne maniau, o buvau šventai įsitikinusi. Ir iki tam tikro, dar labai labai netolimo, taško dariau viską dėl šeimos šimtu procentų ir dar daugiau. Jaučiuosi atidavusi viską, kad tai būtų amžina. Bet neišėjo... Meilės neužteko.
Kas buvo tas taškas – kažkoks įvykis, situacija, tarp jūsų įsiterpęs trečias žmogus?
Kalėdos, Naujieji. Kažkaip supratau, kad per tas šventes man klaikiai klaikiai liūdna. Ir kad aš to nebenoriu slėpti. Gal „slėpti“ čia ne visai tinkamas žodis... Tiesiog tų švenčių kontekste paaštrėja įvairūs jausmai, ypač – vienišumo. O mes abu ir buvome vieniši – du vienišiai kartu. Tai – baisiausias jausmas. Kai bėgi įtemptu ritmu, apie daug ką net nesusimąstai, o čia per Kalėdas pristabdai arklius... Dar ta švenčių atmosfera... Tada supranti, kad gerklėje stovi kažkas, ką sunku nuryti.
Paskui pasipila klausimai: „Ar atsirado kažkas trečias?“ Neatsirado. „Tai būtinai turit susitaikyt!“ Bet kaip susitaikyt, kai nesi susipykęs?
Apie Juozą negaliu nieko blogo pasakyti. Negaliu ir nenoriu. Nežinau, kaip jis apie mane, bet aš – tikrų tikriausiai nieko. Jei kas nors kur nors ką blogo apie jį kalbėtų, pulčiau ginti. Todėl, kad manau, jog jis – nuostabus žmogus.
Žinai, kas man dabar atrodo keisčiausia?
Kas?
Labai egocentriška aplinkinių reakcija. Vienos rankos pirštais – ir tai nereikėjo visų – galiu suskaičiuoti žmones, kurie nenorėjo smalsauti, priekaištauti, kurie ne kalbėjo, o iškart ėmė svarstyti, kuo galėtų padėti. Ačiū Dievui, kad yra tie keli žmonės. Juos dabar labiausiai ir įvertinau.
Nieko nekaltinu, bet viskas – toks keistumas! Vieną dieną tampi smarkiai pažeidžiamas, tau tikrai sunku, o kiti tik save mato: „O tai kaip čia man dabar toje situacijoje jaustis?“ Klausiu: „Alio?! Čia aš tave turėčiau guosti?“
Supranti, kad esi šviežia kramtomoji guma. Visi nori „pakramtyti“ tą naują skonį – gauti kuo daugiau naujienų, detalių... Nepykstu, nieko dėl to nesmerkiu. Tiesiog mane tai „uždaro“, verčia užsisklęst, norisi su niekuo nekalbėt. Dabar mudvi šnekamės, nes, pagalvojau, taip bus mažiau manipuliacijų. Kartą viską pasakysiu, kad pas mus yra taip...
Keista, kad žmonės taip reaguoja...
Man irgi... Arba kai susitikę sako: „Klausyk, tu gerai atrodai!“ Tarsi šiuo metu turėčiau neplauti galvos po savaitę, būti susisukusi, apšašusi. Ką man daryti? Bijoti žmonių, užsidaryti? Atleiskite, tikrai to nenoriu ir nedarysiu. Gedulo nedemonstruosiu. Ir atsiprašau, jei kam nors tai, ką išgyvenu, atrodo nepakankamas skausmas...
Man iš aplinkinių reikia supratimo, kartais galbūt visai neatsisakyčiau konkrečios pagalbos kad ir tvarkantis buitį, bet ne užuojautos ar visokių pastebėjimų. Išgyventi savo skausmą, išsemti visą, kiek jo yra, teks man pačiai. Jo daug, bet ką daryti? Gailestis nereikalingas. Gali kiek nors padėti – ačiū. Negali – ir neprašau. Esu tokia, kuri gali susitvarkyti pati. Nevaidinsiu vargšelės, kuri baisiai išsigandusi.
Kai žmonės sako: „Esi labai stipri“, noriu pulti ginčytis – nė velnio nesu tokia. Niekada nenorėjau būti „boba tankas“, bet pasakyk, ar turėjau kada kokį kitą variantą? Niekada. Nesu stipri. Bet ir nesu bala, skudurėlis, neturintis savo nuomonės. Nes nenoriu tokia būti. Ir turiu iš savęs ištraukti tai, kas padeda būti kitokiai.
Taip, šiandien sunku, nes subyrėjo mano gyvenimo dalis. Bet nors ir kaip žiauriai skambėtų, tai nėra visas gyvenimas. Žiauriai skaudu, dar neįsivaizduoju, kaip su tuo susitvarkysiu. Ir nesakau, kad susitvarkysiu. Bet dabar tvarkausi... Yra atskaitos taškai – vaikai, tai, ką mėgsti, myli – filmai, knygos. Tai ir padės išsikapstyti.
Apie Juozą negaliu nieko blogo pasakyti. Negaliu ir nenoriu. Nežinau, kaip jis apie mane, bet aš – tikrų tikriausiai nieko. Jei kas nors kur nors ką blogo apie jį kalbėtų, pulčiau ginti.
Kiek laiko judu su Juozu atskirai? Tiesiog po Kalėdų jis ėmė ir susidėjo daiktus? Kurio iniciatyva taip?
Galima sakyti, iniciatyva mano, nors sprendimas buvo abiejų. Aš pasiūliau pažvelgti į situaciją tokią, kokia yra, ir ieškoti išeičių. Ir nebuvo taip paprasta, kad jis susikrauna lagaminą ir išeina. Mes vėtėmės, mėtėmės... Ir dabar esame skyrybų procese. Viską juk reikia kažkaip sutarti.
Dalybos, sutartys – nemalonūs dalykai.
Gal šiurkščiai nuskambės, bet tai – menkniekis, palyginti su tuo, ką teko išgyventi. Kas galėjo nutikti toje situacijoje blogiausia, jau nutiko...
Kiti oficialių skyrybų neskubina metų metus.
Nematau reikalo nei labai skubinti, nei tempti. Tiesiog jos vyksta.
Užsimiršti padeda darbų kalnas?
Aš tai vadinu savo kūrybiniu polėkiu. Nesustoju, viskas juda. Tikrai nėra taip, kad dabar norėčiau sėdėti ir žiūrėti į lubas. Gal aš ne toks žmogus? Gal kažkas su manimi ne taip? O gal tiesiog neturiu tam aplinkybių, galimybių?.. Net nepabandžiau įsijausti, padepresuoti. Gal ir norėčiau (šypteli)... Bet nebuvo nė vienos dienos, kai galėčiau sau tai leisti.
Dabar gyvenimas yra vaikai. Ką – man nesikelti iš lovos, gulėti ir verkti? Negaliu to daryti, nes labai gera žiūrėti į juos, smagu su jais žaisti, eiti į parką. Bunda vabalai, o aš kas antro nepažįstu, tai visi kartu analizuojame, domimės. Taip pat ir su paukščiais.
Paprastai tėvai į savo vaikų skyrybas reaguoja jautriai, mėgina „protinti“, taikyti. Kaip įvykius įvertino taviškiai?
Tikrai žinau, kad jiems dabar labai skaudu, bet būtent mano tėvai yra iš tų, kurie galvoja, kuo labiausiai gali mums padėti. Tėveliai, neabejoju, reagavo labai emocionaliai, bet viso to jie neužkrovė man. Savo skausmą pasiliko sau.
O jei kažkada, po kažkiek laiko, Juozas norėtų sugrįžti, susitaikyti?.. Įmanoma?
Susitaikyti – ne, nes nesusipykom (juokiasi). Iš visos širdies linkiu, kad jam sektųsi. Na, o mus dabar, manau, sieja tik abipusė pagarba ir nuoširdus noras užauginti tai, ką turime gyvenime brangiausia. Vaikai – realūs stebuklai ir mūsų didžioji stiprybė, didieji mokytojai. Tik iliuzija, kad juos mokome. Iš tikrųjų visko moko jie...
Ar tiki meile? Kad ji kada nors grįš į tavo širdį.
Aišku, tikiu. Kaip galiu žiūrėti į savo vaikus ir netikėti meile? Tiesiog nebeturiu – ir man labai gaila, kad nebeturiu – iliuzijos, jog meilė yra stipriausia.
