Smalsu, kaip žmonės, kurie lyg ir turi mažai ką bendra su šokiu – tiesiog dirba, tvarkosi buitį, augina vaikus, reaguoja į pasiūlymą dalyvauti tokiame projekte?
Bent jau aš pradėjau... juoktis. Net nežinau kodėl. Pradžioje buvo lengvas šokas. Sutarėme, kad kelias dienas galiu pagalvoti. Per jas mainėsi emocijos. Vienu metu viskas lyg ir atrodė cha cha cha, bet paskui ėmiau galvoti: reikės daryti ir tą, ir kita, ir trečia, tai gal geriau nešokti? Bet niekaip negaliu nugalėti savo avantiūrizmo. Tiesiog negaliu! Atsisakyti, o paskui gręžiotis ir galvoti, kad ką nors praradau? Nebent nepatiktų šokti, į projektą eičiau norėdama tik kažką įrodyti. Bet man tikrai patinka šokti, bendrauti, nerti į avantiūras. O čia – viskas vienoje krūvoje. Sakysi, jei patinka šokti, galiu eiti į privačias šokių pamokas. Bet kaip rasti joms laiko? O čia repetuoti būsiu priversta. Taip pat ir pasitempti. Tik truputį šiurpas kyla pagalvojus apie konkurentus – visi šio sezono dalyviai tokie stiprūs. Pažiūriu dabar tokius pat užsienietiškus šou ir kraupstu: aš taip niekada nepašoksiu... Bet vis vien noriu dalyvauti!
Daug kas manys, kad šokti eini būtent norėdama kažką įrodyti. Turiu galvoje šiuo metu vykstančias skyrybas su vyru Juozu.
Įsivaizduoju, kaip papiktinsiu tuos žmones, kurie mano, jog dabar turiu sėdėti namuose apsikabinusi puodus, verkti, raudoti, peštis plaukus. Jei kas gyvenime nepavyksta, nejau turi užsikasti po lapais, ištisai gedėti? Ar vaikščioti pasikabinęs užrašą „Esu nevykėlis“? O aš – še tau kad nori – džiaugsiuosi gyvenimu! Ir šoksiu!
Esi pasirengusi komentarams, aptarimams internete, kur narstys ne tik šokio judesius?
Nežinau. Pamatysiu. Komentarų internete apie save niekada neskaitau. Pasakysiu negražiai, bet manau, kad juos rašo labai kompleksuoti žmonės. Apskritai tokiems dalykams man gaila laiko. O ar tau rūpi, ką apie tave mano tas žmogus – tarkim, Petras, einantis gatve? Pastaruoju metu suvokiau, kad kiekvieno kito mintys, nesvarbu, jog jos ir apie mane, iš tikrųjų yra apie jį patį. Jei jis mato ką nors blogo, tai nieko bendra su manimi neturi. Mintys pasako apie jo supratimą, išsilavinimą, mąstymą.
Labiau bijau komisijos vertinimų. Ypač – Jurijaus Smorigino. Jis liežuvį pakabinęs, kai leptelės ką, beliks tik žagtelėti. Dalykiškų pastabų apie šokį tikrai laukiu, bet ne viso kito. Neįsivaizduoju, kaip jausiuosi prieš komisiją, kuri nustato šokėjų giminystės ryšius su buratinais. Gal verksiu į pagalvę. Kai prisimenu, kaip Nijolę Pareigytę, kuri tikrai liekna graži mergina, graužė dėl lašiakų... Tikrai šoko ir šoks apvalesnių už mane moterų, bet stengiuosi dabar valgydama prisilaikyti, pagalvoju. Jei labai jau komisija užsipuls, apsirengsiu svogūnėlio, kokio žvėrelio ar paukštelio kostiumą. Karvė nebetinka – jau buvo. Taip ir užmaskuosiu figūros trūkumus (kvatoja).
Su partneriu Mariumi Gaižausku gerai suderėjote?
Kokį gavau partnerį! Jis turi puikų humoro jausmą. Sustojome pabandyti šokti. Aš traukiu per dantį, jis neatsilieka, puikiai atsikerta. Ir kažkaip iškart poroje puikiai pasijutome. Parodė man žingsnelį, pabandžiau, pagyrė. Galvoju: bus gerai!
Kol kas man kur kas baisesni už šokio judesius atrodo visi organizaciniai dalykai: kaip sukurti įvaizdį, priderinti suknelę, iš kur ją gauti, kaip pasirinkti batelius. Beje, gyvenime nenešioju aukštakulnių, nemėgstu tokių iškirpčių, kokių reikia šokėjoms... O ir sporte esu visiškas minusas. Dabar teks susiimti. Štai jau batelius repeticijoms pasiėmiau. Žiauriai laukiau, kada rimtai stosime ant parketo.
Daug laiko būni su vaikais, sukiesi darbuose. Kaip spėsi dar ir repetuoti?
Mariaus iškart paklausiau, ar sutinka šokti naktį. Sakiau, darysim taip: užmigdau vaikus ir atvažiuoju. O ką? Žmogus net nežino savo galimybių ribos. Juk Rojus ramiai miegoti visą naktį pradėjo taip neseniai. Kol vaikai maži, mamos prie jų ne miega, o budi, nuo kiekvieno klyktelėjimo pasirengusios šokti kaip kareiviai. Galima sakyti, kelerius metus – nuo vieno vaiko prie kito – buvau be miego. Tai ar baisu vėl nepamiegoti? Tik skirtumas tas, kad prie vaiko bent jau guli ir snūduriuoji, o čia teks kojas kiloti ir arti. Bet bus naudinga.
Nenorėsiu vaikų vasarą Vilniuje laikyti, tad su Mariumi sutarėme, kad jis atvažiuos šokti ten, kur mes atostogausime.
Vaikystėje esi šokusi? Šiek tiek choreografijos, matyt, teko ragauti Klaipėdos universitete, kur studijavai teatro ir renginių režisūrą?
Studijuodami turėdavome vieną paskaitą per savaitę, o atrodė – jau taip šokame! Dabar, kai pagalvoju, kad repetuoti teks arba kasdien, arba kas kelios dienos susitikus po penkias valandas... Na, bet po studijų atsimenu, koks yra tango ritmas, kas yra fokstrotas. Dabar ypač įdomu radus minutę nagrinėti kiekvieno šokio istoriją, teoriją, kas iš kur kilę.
Žiūrėk, pasikaustysi taip, kad sužibėsi ant parketo kaip kokia Inga Valinskienė.
Valinskienė turi Arūną Valinską, o jis – gerų idėjų. Ne tiek daug prisimenu ankstesnių projekto šokių, bet jos atliekamą pagal „Baubą“ – kuo puikiausiai.
Prisiminsi savo profesiją, ir idėjos pasipils.
Nežinau, tiek laiko buvau iškritusi iš konteksto, auginau vaikus, gyvenau visai kitais rūpesčiais. Renginiams atiduota daug, ir dabar, pamačiusi kokį nors pasirodymą, galėčiau staigiai pasakyti, ko trūksta, kur kulminacija, kur sudėti akcentus. O savęs juk negali objektyviai įvertinti, matyti iš šalies, režisuoti. Bet vis tiek smagu išbandyti. Net nežinau kodėl, bet smagu. Šokis yra jėga.