Egle, Tavo horizonte dabar apstu permainų – tiek asmeniniame gyvenime, tiek veikloje. Kaip laikaisi ir į viską reaguoji?
Dabar mano gyvenime nuolat kas nors keičiasi, nutinka. Nėra ramių dienų. Jaučiuosi kaip maratonininkė, kuri keliasi pusę septynių ryto gretimame kambaryje išgirdusi vaikų šauksmą. Tai man tarsi ženklas, kad reikia pradėti bėgti. Taip ir lakstau visą dieną iki vėlyvos nakties. O tos mano maratono distancijos, žinok, tokios ilgos ir sekinančios...
Kas Tave pastaruoju metu labiausiai išsunkė?
Šiuo metu sunku prisitaikyti prie visų permainų. Daugelis žmonių ilgą laiką gyvena įprastu ritmu, džiaugiasi sėsliu gyvenimu. Nors aš niekada nenorėjau ramiai leisti laiką, vis dažniau pagalvoju, kad būtų gerai tapti sėslesnei. Tik vargu ar man tai pavyktų, nes nėra tokios dienos, kad nenutiktų koks nors nuotykis.
Kai Vilniaus teismas oficialiai išskyrė Tave su Juozu, kilo didžiulis sujudimas. Ar kas nors pasikeitė Tavo gyvenime? Ar judu jau seniai buvote susitaikę su tuo, jog kartu gyventi nebegalite?
Aš kalbėsiu tik už save, nes nežinau, kaip atsakytų Juozas. Neturiu vienareikšmio atsakymo, nes lyg ir žinojau, kad tai neišvengiamai turi nutikti, nors buvo sunku tą tiesą priimti. Oficialus teismo sprendimas dėl skyrybų suvirpino širdį, supratau, kad padėtas paskutinis taškas. Kaip jaučiausi? Keistai. Tai tikrai nebuvo gražiausia gyvenimo diena. Šeima buvo pats svarbiausias mūsų su Juozu uždavinys. Deja, mums nepavyko su juo susidoroti.
Dabar esi išsituokusi mamytė. Ar Tave gąsdina toks epitetas?
Kadangi kitų stengiuosi nevertinti pagal jiems lipdomas etiketes, todėl ir savųjų labai nesureikšminu. Taip, aš išsiskyriau, bet nesijaučiu kaip vieniša mamytė. Pirmiausiai dėl to, kad ne viena auginu vaikus. O jei kalbame apie mane kaip apie mamą, o ne kaip apie moterį, turbūt visi puikiai supranta, kad dabar jokių nuotykių neieškau. Būsimų santykių klausimas manęs apskritai nejaudina.
„Oficialus teismo sprendimas dėl skyrybų suvirpino širdį, supratau, kad padėtas paskutinis taškas. Kaip jaučiausi? Keistai. Tai tikrai nebuvo gražiausia gyvenimo diena. Šeima buvo pats svarbiausias mūsų su Juozu uždavinys. Deja, mums nepavyko su juo susidoroti“
Bet juk vis tiek anksčiau ar vėliau norėsi užmegzti naujus santykius...
O kodėl tau taip atrodo? Gal aš būsiu be antrosios pusės visą likusį gyvenimą. Svarbiausia yra sutikti tau skirtą žmogų. Gali būti, kad toks apskritai neatsiras. Man nereikia vyro šalia, kad pasijusčiau moterimi.
Aš nebijau daugiau niekada gyvenime nebeturėti mylimojo. Juk ne visi, kurie turi antrąsias puses, yra labai laimingi. Svarbiausia, kad mane suptų mylimi žmonės. O meilę aš galiu dalyti ir gauti iš savo artimųjų, šeimos, draugų. Tai skamba gana filosofiškai, bet aš iš tiesų taip galvoju.
Ar tiesa, kad iš karto po skyrybų sulaukei didžiulio vyriškių dėmesio?
Negalėčiau pasakyti, kad tai melas. Tikrai pajutau, kad vaikinai ir vyrai rodo didesnį dėmesį. Tiesa, aukso kalnų nė vienas nesiūlė (šypteli). Vis dėlto, nors sulaukiu ir daugiau dėmesio, per skyrybų etapą nebuvau užmezgusi jokių artimų santykių. Šioje srityje apskritai dabar jaučiuosi nedrąsi, neužtikrinta. Tektų iš naujo pereiti visą santykių pradžiamokslį.
Bet nejaugi nesinori net flirtuoti?
Gyvai bendrauti su žmonėmis man niekas nedraudžia. Tačiau labai abejoju, kad dabar tinkamas laikas pradėti ieškoti santykių ar flirtuoti.
Kaip suprantu, skyrybos Tave išmušė iš pusiausvyros...
Nežinau, ar frazė „išmušė iš pusiausvyros“ šiuo atveju tinkamiausia. Tiesiog atrodo, kad ant manęs kažkas užmetė apsauginę skraistę. Į viską dabar norisi žiūrėti labai atsargiai. Juk man nebe 18 metų! Dabar viską vertinu visai kitaip.
Kai savo draugams ką nors parašai internete, pirmas į Tavo mintis sureaguoja būtent Juozas. Palaikote draugiškus santykius?
Mes bendraujame ir bendrausime. Kaip mums seksis, bus matyti ateityje. Juk negali žmonės dingti iš vienas kito gyvenimo, kai tiek daug laiko praleido kartu, šitiek išgyveno. Mes su Juozu pasikalbame ne tik apie vaikus. Šnekamės apie viską po truputį.
Netikėtumai lydėjo ne tik Tavo asmeninius santykius, bet ir veiklą. Vos pradėjusi dalyvauti projekte „Šok su manimi“, turėjai pasitraukti iš jo dėl patirtos traumos. Kaip reagavai į šią nesėkmę?
Kai medikai pasakė, kad mano kojos trauma labai rimta ir kad dėl šios priežasties nebegalėsiu šokti, pasijutau sugniuždyta. Man buvo be galo liūdna, pradingo motyvacija stengtis. Bet vėliau atsigavau.
Kita vertus, esu toks žmogus, kuris nemoka sustoti net tuomet, kai labai blogai. Žengiu per gyvenimą iš paskutiniųjų. Turbūt šis priverstinis sustojimas man išeis į naudą. Anksčiau miegodavau po 3–4 valandas per parą, dabar galiu sau leisti numigti bent šiek tiek ilgiau. Mano draugai net sako, kad kojos trauma yra likimo ženklas, jog privalau sustoti ir pailsėti. Turbūt jie teisūs – privalau save labiau saugoti.
Galbūt dabar, kai nebešoki, gali daugiau laiko skirti sau – pasilepinti grožio procedūromis, pabendrauti su bičiuliais?
Manau, kad daugelis iš mūsų nemoka savęs mylėti. Laiko galbūt mums ir užtektų, bet mes dėl nežinomų priežasčių nesaugome savęs ir nesirūpiname. Stengiuosi daryti išvadas ir elgtis kitaip – skaitau knygas, lankausi kino teatruose. Stengiuosi atrasti laiko savo pomėgiams.
Prieš mėnesį mūsų žurnalui sakei, kad, jei laimėsi projektą „Šok su manimi“, investuosi į savo grožį ir pasidarysi vieną procedūrą, apie kurią jau seniai svajoji. Atskleisk, ar iš tiesų ryšiesi darytis plastinę operaciją?
Nors jau aišku, kad šokių projekto tikrai nelaimėsiu, manau, jog man neverta šio pažado užmiršti. Nei patvirtinsiu, nei paneigsiu, jog planuoju gultis po skalpeliu. Telieka tai mano mažyte paslaptimi (juokiasi).
