Vasarą tavo gyvenimas kardinaliai pasikeitė!
Viskas susidėjo į viena: ir nėštumas, ir „kraustybos“... Streso buvo. Tačiau reikėjo pagaliau pradėti gyventi šeimoje. Juk su Andriumi draugavau nuo šešiolikos. Rugpjūtį suėjo dveji metai, kai esame susituokę. O sykiu gyvename kone tik tris mėnesius (juokiasi).
Ir kaip jums sekasi?
Vis dar negalime atsidžiaugti, kad esame kartu. Juk daugybę metų susitikdavome tik savaitgaliais. Dabar Andrius kartą per savaitę vienai nakčiai išvažiuoja į Biržus. Kaip man būna sunku! Kaip su Pranuku jo pasiilgstame! Gaila net tos vienos atskirai praleistos paros. Nors sakoma, kad santuoka nieko nekeičia, mums ji buvo labai svarbi – ėmėme labiau saugoti ir dar labiau branginti vienas kitą. O atsiradus atžalai vieno kitam duoti įžadai dar labiau sustiprėjo. Neliko laiko beprasmiams apsipešiojimams. Tiesiog džiaugiamės tuo, ką turime. Dažnai myluodami sūnų klausiame vienas kito, kaip galėjome gyventi be Pranuko. Trys mėnesiai nuo jo gimimo praėjo, mes vis dar jaučiame transą.
Dabar kuriame naują savo gyvenimą Klaipėdoje. Bandome prisijaukinti šį miestą. Kol kas čia viskas labai nauja. Su Pranu reikia nuvažiuoti į polikliniką – tik iš trečio karto pataikau pasukti į reikiamą gatvę. Mokausi...
Keltis į naują miestą reikia drąsos!
Niekas manęs nesupakavo ir per prievartą iš Vilniaus neišvežė. Tai buvo mūsų abiejų sprendimas. Man dvidešimt devyneri – pats laikas vaikams, šeimai. Kiek gali lakstyti po vakarėlius su filmavimo kamera?
Su Andriumi planavome bendrą gyvenimą sostinėje. Ten turėjome butą. Tačiau dėl vyro darbo planus teko keisti. Jis ilgai dirbo Biržuose. Dar prieš vestuves buvome apkalbėję, kad gali tekti keltis iš Vilniaus į šį miestą. To net norėjau: juk Biržai mano gimtinė, ten gyvena sesuo, mamytė, seneliai.
Tačiau žinia, kad naujaisiais mūsų namais taps uostamiestis, labai pradžiugino. Žavi jūros kaimynystė, be to, po širdimi jau nešiojau Pranuką, o tai ideali vieta vaikams auginti. Į sostinę dantimis ir nagais niekada nebuvau įsikabinusi. Prisirišu ne prie vietos, o prie žmonių.
Klaipėdoje – ne viena radijo stotis, televizija, yra teatrų. Uostamiestis aktyvus, gyvas miestas, čia vyksta daugybė įvairių renginių. Manau, rasiu įdomios veiklos, kur save realizuoti.
Negi nepasiilgsti Vilniaus?
Nostalgijos yra. Juk tiek metų ten gyvenau. Jis tapo savas. Aną vakarą per televizijos žinias rodė sostinės panoramą iš viršaus – raudonus Senamiesčio stogus. Kaip gražu! Gailiuosi, kad per retai ten nueidavau. Tikra tiesa, kad kas yra šalia, to nevertini... Neslėpsiu, pasiilgtu sostinės, ten gyvenau vienuolika metų, Vilniuje liko dauguma draugų. Smagu, kad jie pildo pažadus mane lankyti pajūryje. Mes beveik kiekvieną savaitgalį turime svečių.
Tačiau jei man kas nors pasiūlytų grįžti į buvusį gyvenimą, to nedaryčiau. Klaipėdoje mano šeima – vyras, sūnus. Tai – mūsų šeimos miestas.
Kol kas visą laiką ir dėmesį skiri sūnui?
Kai laukiausi, kažkas stebėjosi, kaip aš, tokia aktyvi, nenustygstanti vienoje vietoje, namuose su vaiku sėdėsiu. Tačiau taip aktyviai, kaip dabar, niekada negyvenau. Su sūnumi ir į lauką reikia išeiti, ir namus sutvarkyti. Stumdama jo vežimėlį kasdien po penkis septynis kilometrus nueinu. Iš darbo grįžtantį vyrą visada pasitinku paruošusi vakarienę. Yra ką veikti, nors veikla kiek kitokia – labai maloni ir džiuginanti.
Nepažįstamoje aplinkoje nesijauti vieniša?
Kai su Pranu išeinu pasivaikščioti į parką, vienoje pusėje, kiek akys užmato, – vežimėlius stumdančios mamos. Ir kitoje tokių kaip aš – kolona iki horizonto. Atrodo, interesai tie patys, būtų apie ką pasikalbėti, tačiau poreikio ieškoti naujų draugių visai nejaučiu. Man užtenka sūnaus draugijos. Beje, Klaipėdoje gyvena pusseserė, kuri taip pat augina vaiką. Susitinku su ja. Turiu ir klaipėdietę internetinę draugę Eglę. Mūsų mergautinės pavardės panašios – skiriasi vos viena raidė. Susipažinome labai keistai. Mes tą pačią vasarą ištekėjome. „Žmonėse“ buvo mano vestuvių nuotraukų. Jas pamatę, bendradarbiai Eglės mamą pradėjo sveikinti išleidus už vyro dukrą: žmonės pamanė, kad aš – tai ji (juokiasi). Eglė mane susirado per internetą, pradėjome virtualiai bendrauti. Visai nemažai viena apie kitą žinome, bet „gyvai“ dar nebuvome susitikusios. Tikiuosi, kad greitai pagaliau pasimatysime.
Vilniuje būdavo paprasta – susiskambini ir susitinki pabendrauti, išgerti vyno. Tačiau dabar juk niekas staiga nelėks tris šimtus kilometrų su manimi paplepėti prie arbatos. Rytais geriu kavą su Biržuose gyvenančia seserimi – bendraujame per skaipą...
Pasvarstai, ko norėtum imtis, kai atžala paaugs?
Turiu profesinių planų. Klaipėdoje – ne viena radijo stotis, televizija, yra teatrų. Uostamiestis aktyvus, gyvas miestas, čia vyksta daugybė įvairių renginių. Manau, rasiu įdomios veiklos, kur save realizuoti. Tačiau pirma turi paaugti sūnus. Dabar jis svarbiausias.
Triukšmingas pramogų pasaulis – praeitis?
Ten būti niekada nebuvo mano siekiamybė! Baigusi studijas Muzikos ir teatro akademijoje žinojau, kad turiu pati užsidirbti duoną. Supratau, kad iš teatro išgyventi nepavyks. Taip atsiradau televizijoje. Būdavo labai keista girdėti mane vadinant vakarėlių liūte. Ten tiesiog dirbdavau, tik kažkodėl fotografai manęs nefotografuodavo su mikrofonu, šalia kamerą laikančio operatoriaus... Beje, baigusi rengti reportažus dažniausiai patraukdavau namo. Iš tiesų esu naminė.
