Skamba per rimtai? Panašu, kad viskas išties ganėtinai rimta. Jis ir verslo partneris Andrius Brokas (29) prieš porą savaičių pasirašė bendradarbiavimo sutartį su šios Kaukazo regiono šalies Kultūros ir turizmo ministerija.
„Su Azerbaidžanu bando bendradarbiauti estai, tačiau nelabai susišneka. Latviai, vietinių nuomone, pernelyg prorusiški, o, pavyzdžiui, britų, kurie jiems asocijuojasi su kolonizacija, apskritai nemėgsta“, – pasakoja Andrius ir priduria, jog nuo senų laikų azerbaidžaniečiai gerus santykiai palaiko su Italija pietuose ir su Lietuva šiaurėje, jos ir yra pagrindiniai jų keliai į Europą.
Azerbaidžanas užsienio šalims nepaprastai įdomus dėl ten esančių energetinių išteklių, tačiau kaip ir kur save pateikti, ši šalis nežino. Užtat Kultūros ir turizmo ministerija ir kreipėsi į Lietuvos ambasadą, prašydama surasti partnerius, kurie turėtų idėjų ir organizuodami kultūrinius renginius padėtų garsinti jų šalį visoje Europoje.
„Jiems svarbu, kad europiečiai apie Azerbaidžaną sužinotų kaip apie labai draugišką ir atvirą šalį, kurioje nevyksta jokių karų. Tapome savotiški Azerbaidžano tarpininkai su Europa“, – aiškina Egmontas.
Azerbaidžanas užsienio šalims nepaprastai įdomus dėl ten esančių energetinių išteklių, tačiau kaip ir kur save pateikti, ši šalis nežino.
„Galbūt iš šalies ir atrodo, kad viskas paprasta, bet taip nėra, – patikina Andrius. – Bet ko tiems žmonėms „neprastumsi“: jie yra daug matę, apie daug ką nusimano. O ir vieną kartą pasiūlęs ką nors nekokybiško, kitą kartą galėsi nieko nebesiūlyti.“ Viena pirmų idėjų, kurią įgyvendins Azerbaidžano sostinėje, bus rugsėjį pačiame miesto centre išdygsiantis smėlio skulptūrų parkas.
„Rudenį į Baku atvažiuoja Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis (pareigos atitinka užsienio reikalų ministro postą). Ta proga ketiname pakviesti užsienio menininkus, kurie miesto centre iš smėlio supils skulptūras, vaizduojančias skirtingų religijų šventoves, – pasakoja Egmontas. – Paryžiaus katedra bus pirmoji. Ji taip pat taps savotiška užuomina į Lietuvos bei Azerbaidžano kūrėjų statomą roko operą „Paryžiaus katedra“, kuri bus parodyta birželį. Užsiimsime ne tik Azerbaidžano reklama Europoje, bet ir Lietuvos – Azerbaidžane: vešime mūsų dailininkus, skulptorius, muzikantus, galbūt teatro režisierius. Norime savo kolegoms, kuriuos visus puikiai pažįstame, padėti susipažinti su šia įdomia šalimi.“
„Azerbaidžanas ir dideli pinigai – neatsiejami?“ – bandau provokuoti. „Jie nėra svarbiausi, – patikina Egmontas. – Net ir viceministrė pasakė, jog prieš ją sėdėjo daug renginių organizatorių, bet tik sutikusi mus pamatė, kad mums svarbiausi ne pinigai, o renginiai, jų kokybė. Tiesą sakant, kol kas nesame nieko gavę, tik labai daug investavę savų lėšų. Žinoma, pinigai sukasi dideli, bet tokių tarptautinių renginių su tokiomis didelėmis sąmatomis kitaip ir nesurengsi. Man nereikia milijonų. Jei būtų reikėję, seniai būčiau kokį fabriką privatizavęs...“
Pietiečiai garsėja svetingumu, tai gal net savo piniginės atverti nėra reikalo? „Po tokių kelionių kišenės dar ir kaip ištuštėja! – papurto galvą Egmontas. – Jei pirmą kartą tave pavaišino, tai nieko nereiškia – kitąsyk vaišinsi tu. Štai tada reikalai ir prasideda...“
Šią ir kitas nerašytas taisykles abu puikiai žino. Dėl to egzotiškame krašte, į kurį teks grįžti daug kartų, nesutrinka.
Paklaustas, ar į kitas keliones leisis ir anksčiau apie darbą Azerbaidžane užsiminusi buvusi Egmonto mylimoji Oksana Zlatkovaitė, muzikos prodiuseris prasitaria: Oksanos jų komandoje nėra. „Ji turėjo dirbti, bet persigalvojo. Tiesą sakant, net nežinau, ką ji dabar veikia ir veiks. Nors gal ir vėl persigalvos...“ – šypteli Egmontas Bžeskas.
