Po pusantro mėnesio užsitęsusios komandiruotės į Azerbaidžaną ir Indiją namo Egmontas Bžeskas grįžo kupinas įspūdžių. Tačiau vos spėjęs sušilti (o gal sušalti?) kojas, jis ir vėl krovė lagaminus, vėl – į Baku. Muzikos prodiuseris su geru bičiuliu ir verslo partneriu Andriumi Broku pastaruoju metu sparčiai besivystančios Kaukazo šalies sostinėje praleidžia kur kas daugiau laiko nei Lietuvoje. „Toks – mūsų darbas, – šypteli Egmontas. – Be to, mes pamilome tą šalį, o ji pamilo mus. Kalbant apie Baku kartais netyčia išsprūsta, jog grįžtame namo... Žmonės ten puikiai vertina kūrybinį mūsų potencialą ir leidžia pasireikšti.“
Šį kartą Egmontas su Andriumi baltutėliu savo kraisleriu pasiekti Baku ketina per savaitę, trumpai stabtelėję su reikalais Rumunijoje. „Butą jau išsinuomojome, netrukus galbūt turėsime ofisą, tad trūksta tik automobilio... Noriu ir ten turėti savo mylimą baltą mašinytę – be jos jaučiuosi prastai, ji yra mano gyvenimo dalis, – nusijuokia prodiuseris ir prasitaria Azerbaidžane su Andriumi turėsiantys netgi vairuotoją, kuriam šiuo metu siuvama daili uniforma. – Kiekviena normali įmonė ten turi vairuotoją, tad kaip mes be jo?!“
Mylimas automobilis jau iškeliauja į Azerbaidžaną, žiūrėk, tuoj išgirsime naujieną, kad Egmontas Bžeskas Baku ir žmoną susirado!
Dar nesusiradau, bet Azerbaidžane moterys, manau, turėtų būti geros žmonos. Visos yra ištikimos ir tikrai beveik kiekviena pasirengusi normaliam vedybiniam gyvenimui. Jei turi žmoną azerbaidžanietę, gali būti ramus: ji tavęs lauks, augins vaikus, sąžiningai tavimi rūpinsis visą gyvenimą. Bet mano bėda ta, kad mėgstu bendrauti, o kultūrų, kalbų skirtumai, bijau, tam trukdytų.
Žinoma, vietos moterims esame „pribaltijskije parni – vysokije, stilnyje, tusovačnyje...“ (Juokiasi.) Jaučiame, kad esame stebimi, tačiau jos negali ant mūsų pulti. Galbūt norėtų, bet net negali į mus pažiūrėti – tokia yra kultūra.
Budizmo filosofija man labai įdomi, nors puikiai suprantu, kad mums, europiečiams, greičiausiai neduota pažinti jos iki galo.
Indės galbūt kitokios?
Jos įdomios. Dar galiu pasakyti, kad iš dešimties moterų trys arba keturios yra idealaus grožio. Bent jau man. Indės yra rudos odos, bet europietiškų bruožų, nuo jų dvelkia ne itin ryškus rytietiškas prieskonis. Man tai – gražu ir labai egzotiška.
Kokie keliai jus nuvedė į Indiją?
Mums su Andriumi būnant Baku, visa valstybės valdžia, kuri yra ir mūsų darbdavė, išvažiavo į užsienį, tad turėjome šiek tiek laisvo laiko. Andrius, kaip kino operatorius, jau keletą metų turi bendrų reikalų su Bolivudu, tad kelias laisvas dienas nusprendė išnaudoti naudingai.
Čenai, kur įsikūrę nemažai kiną kuriančių kompanijų, mumis rūpinosi žmogus, Bolivude atsakingas už aktorių atranką. Apsilankėme filmavimo aikštelėje, kino teatre pažiūrėjome filmą – iš jo supratau, kad šiuo metu indams įdomiausios juostos à la „Matrica“. Pabendravę su tuo kastingo prodiuseriu pradėjome svarstyti, ar nevertėtų čia, Lietuvoje, rengti kastingų indiškiems filmams – jiems trūksta baltaodžių aktorių ir šokėjų.
Netrukus likimas mus „nutėškė“ į nuostabaus grožio salą Goa provincijoje. Ten mus pasitiko vieno politinio televizijos kanalo savininkas, kuris taip pat yra ir stambus žemvaldys. Dalelėje žemių jis užsiima kaimo turizmu, skirtu turtingiems indams, o su kita, kur kas didesne, net nežino ką daryti. Kaip tik ten gimė mintis surengti išlikimo realybės šou su Lietuvos, Azerbaidžano ir Indijos žvaigždėmis. Jei viskas pavyks, saloje statysime bungalus, kuriuose iš pradžių gyvens šou dalyviai, paskui šiuos statinius paversime jaukiais poilsio namais.
Skamba kaip fantastinis pasakojimas...
Kodėl gi?! Net jei realybės šou nesurengsime, bungalus vis tiek statysime ir vešime turistus – su žemių savininku Sandžajumi jau pasirašėme sutartį. Pasistatėme ant jūros kranto stalą, atsinešėme įmonių antspaudus ir sutartis – pasirašyta (juokiasi)! Rytuose man labiausiai patinka tai, kad žmonės čia greičiau mąsto ir per daug nesvarstydami „pasirašo“ beprotiškiems, nutrūktgalviškiems poelgiams. Lietuvis tokioje situacijoje ilgai suktų galvą, ar niekas nebando jo „išdurti“, o Indijoje žmonės į tokius dalykus žiūri kur kas paprasčiau, patikliau. Užtenka trijų pažinties dienų ir jau gali kirsti rankomis.
Apie Indiją kalbi su tokiu užsidegimu! Suprantu, kad ir baltas garbanas ten palikai ne šiaip sau...
Tikrai ne šiaip sau, bet tai niekaip nesusiję ir su religiniais išgyvenimais. Kita vertus, budizmo filosofija man labai įdomi, nors puikiai suprantu, kad mums, europiečiams, greičiausiai neduota pažinti jos iki galo.
Galvą nusiskutau pirmą sykį ir galiu pasakyti: tikrai kažkas įvyko. Na, neatsivėrė man staiga čakros, bet pojūtis – keistas, ypač kai tai vyksta sėdint ant kėdės, pastatytos Indijos vandenyne. Tarsi prasidėjo naujas gyvenimo etapas, atrodo, kad su plaukais nukrito ir viskas, kas iki tol buvo.
Atėjo, matyt, brandos etapas. Kiekvieno dvasią turinčio žmogaus siekis – palikti po savęs ką nors vertingo, sukurti ką nors gražaus, o ne tik pavalgyti, pasimylėti... Ateina laikas, kai atsiranda kitokių tikslų. Jei viską su Andriumi darytume dėl pinigų, mūsų smegenys greitai „užsispazmuotų“, o pinigai suvalgytų gražias idėjas. Dabar svarbiausia – idėja ir džiuginantis rezultatas, o kiek už tai pribyrės į sąskaitas, ne taip ir reikšminga.
Su visomis moterimis, su kuriomis gyvenau, svajojau apie šeimą. Bet vis kas nors trukdydavo, vis pagalvodavau, kad tam – netinkamas laikas.
Neabejoju, kad bus tokių, kurie sakys: „Na, va, Bžeskas išgyveno nelaimingą meilę, pabandė pasislėpti Indijoje, dabar grįžo nušvitęs ir vapa kažkokias nesąmones...“
Nešneku, ko nėra. Projektai, kuriuos bandome įgyvendinti, yra kitokie nei anksčiau, bet jie taip pat – kūryba ir su nelaiminga meile niekaip nesusiję.
Neslėpsiu, mano gyvenime keturis ar penkis mėnesius vyravo suirutė, buvo momentų, kai į nieką negalėjau net pažiūrėti. Norėjau tik vieno: užsidaryti savyje ir viską iškęsti. Skyrybos – bjaurus reikalas. Ir visai nesvarbu, kieno iniciatyva jos vyksta. Su visomis moterimis, su kuriomis gyvenau ilgą laiką, skyriausi sunkiai.
Oksė paaukojo man labai daug laiko, atidavė man gražius ir gana ilgus metus. Per tą laiką nuveikėme daug gražių darbų, ir džiaugiuosi, kad mūsų „komanda“ iki šiol neiširo. Kad ir kaip abiem buvo sunku, džiaugiuosi, jog likome draugai. Tarp mūsų buvo visko: buvau ir aš ją dėl kitos moters metęs, ir ji – mane. Skyrėmės ne kartą. Šį sykį jos gyvenime atsirado kitas žmogus. O manajame neatsirado. Viskas buvo gana sąžininga – Oksana išėjo savais keliais, ir tiek. Žinoma, skaudėjo, prisiminimai kankino mus abu... Bet jei jau tai įvyko, vadinasi, turėjo taip būti.
Su visomis moterimis, su kuriomis gyvenau, svajojau apie šeimą. Bet vis kas nors trukdydavo, vis pagalvodavau, kad tam – netinkamas laikas. Šeima, vaikai man – šventas dalykas. Žiūriu į visa tai labai atsakingai, ir, manau, vaikai turi gimti tik iš meilės. Niekada neisiu į bažnyčią ir neužmausiu žiedo, jei bent truputį jausiu, kad kažkas yra ne taip. Neabejoju, vėliau tas „truputį ne taip“ virs dideliu burbulu. Ir, neduok Dieve, tuo metu jau bus gimęs vaikelis... Nenoriu, kad jis kentėtų mano neištikimybę, skyrybas. Jei kokia nors moteris pagimdys man vaiką, vadinasi, be galo ją mylėsiu.
Moterys, su kuriomis gyvenai, galėjo būti tavo vaikų motinos?
Manau, taip, bet visais atvejais buvo netinkamas laikas. Galbūt tarp mūsų ir buvo tas nedidelis „kažkas ne taip“, kuris trukdė žengti lemiamą žingsnį. Moterys subręsta greičiau, o vyrui reikia pereiti pragaro kelius, kad suvoktų, dėl ko gyvena. Pagundų gyvenime labai daug, ir kol jos tave gundo, apie šeimą, pasitikėjimą neverta galvoti.
Nebaisu...
...likti vienam? Taip, mano supratimas apie santykius keičiasi. Nuskambės šiurkštokai, bet anksčiau man buvo labai svarbu šalia turėti gražų sutvėrimą. O jei dar sutapdavo ir šiokie tokie poreikiai, būdavo apie ką pasikalbėti, tuomet apskritai – fantastiška.
Būdamas Indijoje, nuostabaus grožio saloje, į jūrą išmečiau butelį su rašteliu (juokiasi). Nežinau, kur jis dabar yra, kur nuplauks ir apskritai, ar kada nors pateks į kieno nors rankas... Lapelyje užrašiau, jog laukiu moters, kuri būdama su manimi nusiautų „Prada“ batelius ir eitume basomis ten, kur abu (o ne aš vienas!) norėtume nukeliauti. Su manimi sunku, todėl vis galvoju, kur galėtų būti moteris, kuri suprastų mane...
O jei tokios taip ir nerasi?
Visiškai to nebijau – net ir tam jaučiuosi subrendęs. Jei nerasiu žmogaus, kuris bus toks pat beprotis kaip aš ir kuris mielai keliaus su manimi per tokį gyvenimą, kokį gyvenu, tada geriau apskritai nieko šalia neturėti.
Anksčiau labai bijojau vienatvės, o dabar nebe, juolab kad niekada vienišas nebuvau. Galima gyventi vienumoje, bet nebūti vienišam. Dabar galiu tvirtai pasakyti: man geriau būti vienam, nei leisti dienas rutiniškai ir neįdomiai.
