Anksčiau vis nerasdavęs laiko šeimai, šiandien Egmontas švyti: „Ši moteris užpildė visas mano spragas. Esu pasiruošęs naujam gyvenimo reisui aukštai virš debesų!“
Rankose Reda gniaužia geltonas tulpes. Gal kokia proga?.. „Ne, – nutęsia. – Mantas dažnai dovanoja gėlių...“ Linksiu galvą: gražus tas santykių pradžios etapas, bet jie ginčijasi: „Taip bus visada!“ „Mantas – tas vyras, kurio ieškojau beveik trisdešimt metų“, – iš Redos lūpų tai nuskamba tarsi priesaika. Egmontas šelmiškai žvilgteli pro akinių viršų: „Girdėjai? Dabar aš pats sau žiauriai pavydžiu...“
Ir ilgai tu žadi bėgioti pas ją su gėlėmis?
Egmontas: Visą gyvenimą (juokiasi)! Daugeliui mano pažįstamų turbūt nuskambės juokingai, nes iki šiol gėlės man buvo retenybė, bet sutikus Redą tai norisi daryti iš širdies.
Vos spėjus susipažinti ir įsimylėti, visus užklumpa tas „gėlių laikotarpis“...
Reda: Bet mes su Mantu jau seniai pažįstami – susipažinome prieš kelerius metus.
Egmontas: Jei kas nors tuomet būtų pasakęs, kad tapsime pora, būčiau atrėžęs: „Nejuokinkite!“ Juk buvo ištekėjusi... Ištekėjusios moterys man yra tabu. Tačiau šiandien su Reda gyvenu ramiai ir laimingai, džiaugiuosi, kad mūsų charakteriai sutampa, kad turime apie ką pasikalbėti. Tokios moters ir ieškojau – protingos, gražios, talentingos, įdomios, nevienpusiškos...
Buvusios tavo draugės dabar skaitys ir galvos: „O mes tokios nebuvome?..“
Egmontas: Visos moterys, su kuriomis gyvenau, buvo puikios ir ypatingos, ir ačiū likimui už jas. Bet mūsų keliai išsiskyrė, o ir amžiaus tarpsniai buvo ne tie, kad būčiau svarstęs apie šeimos kūrimą. Gyvenau klajūno gyvenimą – keliavau, buvau užsivertęs parodomis, teatru, televizija, muzikos projektais, dirbau neskaičiuodamas valandų ir vietos šeimai toje dienotvarkėje nebuvo. Dabar suvokiau, dėl ko visa tai dariau: troškau rasti žmogų, kuris lydėtų mane visuose gyvenimo reisuose... Reda – ne tik mylimoji, bet ir draugė, kuri niekada nepaliktų manęs bėdoje. Pirmą kartą jaučiuosi taip stabiliai, užtikrintai ir romantiškai.
Jeigu prarastum viską – sveikatą, padėtį, pinigus, sėkmę, ji nepabėgtų?
Egmontas: Labai nuoširdžiai tikiu, kad ne. Jai nebūtina mano parama, nes turi savo statusą visuomenėje: su didžiausia pagarba žvelgiu į moterį, kuri darbe yra daug pasiekusi ir žino, ką daro. Pats išmanau rinkodaros sritį, taigi apie ką bekalbėtume, atrandame artimų taškų. Net mūsų asmeninės patirtys panašios: abu esame „praūžę“ per gyvenimą, todėl dabar labai gera kartu sėdėti ir romantiškai svajoti, kurti ateities planus, žiūrėti filmus – nuo Benigni „Gyvenimas yra gražus“ iki rusiškos klasikos „Maskva netiki ašaromis...“ Paprasta gyvenimiška rutina su Reda tampa nuostabi: keliamės šeštą ryto, kepame kiaušinienę, važiuojame į darbus, grįžtame namo, pabūname gamtoje... Su ja visur spėju, atsirado normalus ritmas. Man tai neįprasta: juk buvau pripratęs gyventi be jokio ritmo.
Reda: Visada svajojau rasti žmogų, dėl kurio galėčiau kad ir basa per sniegą bėgti, ir štai – aš jį radau. Mantas turi didžiulę charizmą, daugybę talentų, jis – puikus menininkas ir protingas vyras. Labai jį gerbiu, jis man – didžiulis autoritetas. Esu ganėtinai stipri moteris ir nedaug tesutikau vyrų, kurie būtų stipresni už mane. O Mantas, turiu pripažinti, – stipresnis.
Ilgai buvote tiesiog geri pažįstami. Kaip tapote pora?
Reda: Patys tuo stebimės... Tai buvo labai netikėta. Aš tuo metu oficialiai skyriausi (Reda buvo ištekėjusi už šokėjo Andriaus Kandelio – red. past.) ir buvo tikrai sunku: viena turėjau baigti namo statybas, atiduoti skolas, žiemą pati nusikasti sniegą – šalia nebuvo artimo žmogaus, kai labiausiai reikėjo. Mantas irgi buvo neseniai išsiskyręs. Kažkurį vakarą mudu kalbėjomės telefonu ir... apsiverkėme. Rodos, pasaulis po mūsų kojomis, abu galime turėti viską, ko norime, bet... Tai nieko neverta, jei neturi artimos sielos. „Reda, pamatysi, tu dar sutiksi savo žmogų“, – kartojo man ne sykį, tik nė vienam net į galvą nešovė, kad tas žmogus galėtų būti jis! Mantas piršo man savo draugus, aš dairiausi jam tinkamos merginos. Meilė atėjo tada, kai jau nesitikėjome jos rasti... Kalbėjomės kalbėjomės ir netikėtai supratome, kad suradome vienas kitą.
Egmontas: Svarbu pasitikėti žmogumi – tada ir atsiranda stabilumo jausmas, labai reikalingas tiek moterims, tiek vyrams. Noriu, kad mano moteris visuomet būtų šalia. Noriu ją apkabinti kiekvieną naktį ir nebesugebėti gyventi atskirai... Būdamas vienas, apkeliavau pusę pasaulio. Nuostabaus grožio saloje Indijos vandenyne, į kurią mudu su Reda dar būtinai nuvažiuosime, į vandenį išmečiau butelį su laišku. Parašiau, kad ieškau amžinos gyvenimo draugės, kuri išmestų brangius savo labutinus ir su manimi eitų basa per karštą smėlį į pasaulio kraštą. Dėl beprotiško gyvenimo ramybėje... Šią frazę laiške kartojau daug kartų. Kai su Reda atradome vienas kitą ir ji užsiminė, kad dėl mylimo vyro eitų basa per sniegą, apstulbau: negi ji gavo mano laišką? Juk pasakė tą patį, tik kitais žodžiais!.. Tai moteris, kuri renkasi tikrą meilę, o ne prabangius batus ir akimirkos šlovę.
Prisikalbėjai...
Egmontas: Su Reda nuo pat pradžių buvo labai paprasta bendrauti. Plepėdavau su ja lyg su draugu: juk ji iš pažiūros atrodo aštraus, vyriško charakterio. Bet dabar žinau, kad gali būti ir labai romantiška, švelni, šeimyniška... Kai viename žmoguje tiek visko telpa – dar įdomiau. Juk būna moterų, su kuriomis nuo pirmos minutės viskas aišku: „Nupirk man mašiną, suknelę, rankinuką, skirk man per mėnesį tiek ir tiek, kad nereikėtų dirbti, ir tada aš galėsiu būti su tavimi.“ Yra vyrų kategorija, kurie tokiomis moterimis tik džiaugiasi, bet man su jomis būtų ne pakeliui.
Aplinkiniai turbūt ilgai negalėjo patikėti, kad pamilote vienas kitą?
Reda: Ir dabar dar netiki... Iš pradžių manė: ai, vienos nakties nuotykis, praeis! O, žiūrėk, nepraeina... Norime visiems pasakyti: liaukitės kirsti lažybų, kiek mudu su Mantu išbūsime kartu – savaitę ar mėnesį, nes tai rimta! Ir net jei tebūtų trukę keturis ar penkis mėnesius, dėkočiau likimui, kad tai patyriau. Taip jaučiuosi pirmą kartą gyvenime. Kai tik supratome, jog atradome savo antrąją pusę, nebepaleidome vienas kito – iškart apsigyvenome kartu. Ir kuo toliau, tuo labiau viskas stiprėja: rodos, euforija turėtų praeiti, o ji tik auga...
Mantas daug dirba svetur. Būsi ta moteris, kuri laukia namie parimusi prie lango, ar keliausi kartu su juo?
Reda: Jau teko keliauti: kai tik pradėjome draugauti, Mantas Azerbaidžane organizavo tarptautinio kultūros forumo atidarymą, buvo renginio idėjos autorius, prodiuseris ir pagrindinis režisierius. Ten nuvažiavusi supratau, kad Azerbaidžane jis labai mylimas ir gerbiamas. Renginys pavyko puikiai: skambėjo Azijos, Afrikos, Rusijos, Balkanų, Pietų Amerikos šokių ritmai, buvo labai spalvinga ir gražu! Kai per šventinę vakarienę įvairių šalių kultūros ministrai, įtakingi verslininkai ir net monarchai, atsidėkodami už darbą, Mantui ir jo komandai plojo atsistoję, vos neapsiašarojau... Tada labai juo didžiavausi!
Egmontas: Tame regione mano kompanija smarkiai plečiasi, esu pasirašęs sutartį su Azerbaidžano kultūros ministerija, turiu rimtų planų ir Gruzijoje, Kazachstane, Turkijoje. Azerbaidžano vadovams esu labai dėkingas už pasitikėjimą organizuojant tarptautinio lygio projektus. Kultūros forume teko dirbti su žymiausia Azerbaidžano choreografe Tarana Muradova ir kompozitoriumi Rašadu Hašimovu, labai padėjo bendradarbiavimas su Lietuvos ambasadoriumi Azerbaidžane Kęstučiu Kudzmanu. Mūsų šaliai atstovavo dainininkai Veronika Povilionienė, Ilja Aksionovas, šokėjai Karina Krysko ir Saulius Skambinas. Į renginį susirinko du tūkstančiai labai garbingų svečių iš viso pasaulio. Tai buvo ne tik gera proga įgyvendinti savo, kaip režisieriaus, idėjas, bet ir puiki galimybė reprezentuoti Lietuvą, visiškai neeikvojant šalies biudžeto: juk jai teko garbė atstovauti Europos regionui pasaulio kontekste! O dabar su savo komanda viliamės prisidėti prie „Eurovizijos“ konkurso Azerbaidžane organizavimo.
Vadinasi, tavo išvykos į Azerbaidžaną bus dar dažnesnės ir ilgesnės nei iki šiol?
Egmontas: Manau, taip. Bet kokiu atveju tai planuosime kartu su Reda.
Reda: Man, kaip ir jam, reikia, kad mylimas žmogus būtų šalia. Manau, kai du žmonės nori būti kartu, viskas suderinama.
Egmontas: Man svarbu turėti šalia protingą moterį, svarbi jos nuomonė. Spėjau suprasti, ką reiškia būti vienam, todėl dabar dėkoju likimui, kad turiu su kuo pasitarti. Noriu, kad ji visur keliautų su manimi. Manau, kad lauktis kūdikio bus galima ir kitoje šalyje...
Turėtų būti nelengva pramogų pasaulyje išsaugoti tyrą, švarią, gražių vilčių kupiną meilę?
Reda: Be abejo, ją reikia saugoti. Suprantu, kad šalia manęs yra žinomas vyras, matau, kad jis traukia moterų dėmesį, man tenka tai atlaikyti... Bet dėl savo vyro galiu kovoti kaip vilkė – iki galo! Daug kalbų apie save girdėjau, dar daugiau – apie Mantą, bet neklausau nieko kito – tik savo širdies.
Egmontas: O man net nereikia atsilaikyti prieš jokias pagundas – tiesiog atėjo laikas, kai jų nebematau ir nebegirdžiu. Kai buvo laikas jomis naudotis – naudojausi. Manau, kiekvienam vyrui būtina išsilakstyti, pamatyti pasaulio, pažinti skirtingų moterų. Tegul meta į mane akmenį tas, kuris niekada nesvajojo nuvažiuoti į Tailandą ir pamylėti rytietės!.. Vyrai turi gamtos duotą instinktą ir, nereikia to neigti, – tai reikia tiesiog išgyventi. O kai visa tai pereini, nei rytietė, nei blondinė mėlynomis akimis nebegali sugriauti tavo šeimos, nes savo moterį išsirinkai labai atsakingai. Daug kartų sakiau: jei jau mausiu žiedą, tai tik tvirtai žinodamas, kad ta moteris – mano ir kad ji užaugins mano vaiką. Jei vyras į tai žiūri neatsakingai, jei viena akimi žvelgia į būsimą žmoną, kita – į riestą užpakaliuką, einantį pro šalį, tvirtos šeimos nebus.
Sakai, nuo šiol niekada gyvenime nebepastebėsi riestų užpakaliukų?
Egmontas: Pastebėsiu. Bet tai žaismingai aptarsime kartu su Reda, o paskui susikibę rankomis grįšime į savo namus. Išmintinga moteris žino, kad nereikia tiesiogiai dėti vyrui antsnukio – jinai jį uždeda patyliukais, taip, kad jis to net nepajunta... Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką. O kai man šeimininkauja Reda, nejaučiu jokio diskomforto.
Reda, o tau Egmonto patirties bagažas nepasirodė mažumėlę per didelis?
Reda: Suprantu, ko tu klausi... Jo bagažas tikrai didelis, bet ir sukaupta išmintis nemenka. Be to, negaliu sakyti, kad pati to bagažo visai neturiu: septynerius metus draugavau su vaikinu, paskui buvo Andrius, už kurio ištekėjau. Išsiskyrėme, nes buvau jam per stipri, norėjau vaikų ir stabilaus gyvenimo, per greitai įšokome į buitį, statybas, paskolas, o tam žmogui to visai nereikėjo. Taigi su Mantu esame lygiaverčiai partneriai. Visuomet einu ten, kur veda širdis, ir man patinka ta rizika.
Ką apie jųdviejų draugystę mano jūsų buvusios antrosios pusės?
Egmontas: Su Kandeliu nebuvome draugai, bet pažinojome vienas kitą, ne sykį esame sėdėję prie vieno stalo. Ir dabar nesipykstame.
Reda: Mes tikrai ne priešai. Jis turi savo draugę, aš – savo žmogų. Laikas bėga, praeina pykčiai, nuoskaudos, ir gyvename toliau.
Egmontas: Mane žavi žmonės, sugebantys po skyrybų draugiškai bendrauti, garbingai elgtis ir nemėtyti akmenų vienas į kitą.
Bet Oksana Zlatkovaitė, kurią abu esate vadinę drauge, jųdviejų ryšio juk nepalaimino?
Egmontas: Su Oksana išėjo truputį kitaip. Vis dar šiek tiek pykstame vienas ant kito, per daug visko buvo pasakyta ir padaryta, praradau pasitikėjimą, gal todėl ir nepavyksta normaliai bendrauti.
Reda: Oksana buvo pirmoji, kuri sužinojo apie mano santykius su Mantu: sąžiningai jai prisipažinau, nes nenorėjau, kad tai išgirstų iš kieno kito. Ji jau seniai buvo išsiskyrusi su Mantu, radusi laimę su kitu vyru. Mes šitoje istorijoje seniai padėjome tašką.
Egmontas: Nelieka laiko nuoskaudoms ir svarstymams – reikia džiaugtis meile, kurią turiu šiandien...
Reda: ...ir tai tikrai – meilė.
