Elena, pasitikdama savo 30-ąjį jubiliejų sakai, kad Tau iš tiesų sueina 18-ka. Norėtum būti jaunesnė?
Aš ne juokais tai sakau. Man iš tiesų aštuoniolika (juokiasi). Tiesiog laikas taip greitai bėga, kad atrodo, jog aš vis dar esu tame gyvenimo laikotarpyje. Bet iš tiesų visiškai nenorėčiau dabar būti aštuoniolikmete. Juk kartą jau buvau, kartoti tai būtų neįdomu. Žiūriu į priekį, įdomu, kaip toliau gyvenimas klostysis.
Daugelis moterų bijo apvalių sukakčių. Tu viena iš jų?
Meluočiau sakydama, jog nebijau. Kita vertus, gali baimintis, kiek nori, vis tiek nieko nepakeisi.
Ar jaučiu vadinamąjį senėjimo kompleksą? Stengiuosi nesureikšminti nei šerkšno plaukuose, nei raukšlių veide (juokiasi). Manau, kad bet kokio amžiaus moteriai svarbu mylėti save ir prisižiūrėti. Kai nuosekliai tai darai, nereikia vėliau jaudintis dėl savo išvaizdos.
 |
| G. Kropio nuotr./Elena Puidokaitė-Atlanta |
Ar įžengusi į ketvirtąją dešimtį ryžtumeisi plastinei operacijai, jei suprastum, kad Tau jos žūtbūt reikia?
Jei būtų reikalas, tikrai ryžčiausi atsiduoti į plastikos chirurgų rankas, tačiau dar ne šiame dešimtmetyje, o po 40-ies. Viskas turi būti daroma savu laiku ir, žinoma, su protu.
Tavo bendraamžė Agnė Armoškaitė prieš porą savaičių mūsų žurnalui sakė, kad jai jau pasitvirtino kadaise jos mamos ištarti žodžiai, esą „sulaukus trisdešimties moteriai atsiveria trečioji akis“. Pritari tokiam teiginiui?
Manau, kad tai teisingi žodžiai. Mano amžiaus moterys puikiai žino, ko nori iš gyvenimo, ir gali netrukdomos visko imtis. Šis teiginys puikiai tinka ir man. Juk būdama aštuoniolikos apie daugelį dalykų dar neturėjau žalio supratimo, o šiuo metu viskas jau kitaip. Trumpai tariant, manau, kad dabar mano aukso amžius.
Kokiam netikėčiausiam poelgiui dabar ryžtumeisi, kad vėliau galėtum su šypsena veide pasakyti: savo trisdešimtmetį prisiminsiu visą gyvenimą?
Sunku ekspromtu sugalvoti. Bet tikrai ryžčiausi kam nors ekstremalaus, netikėto ir azartiško. Norėčiau avantiūros! Tai galėtų būti labai tolima kelionė, į kurią reikėtų išvykti jau kitą dieną. Tiesa, kol kas tai tėra svajonės, nes auginu dukrą Saulytę ir visas mano dėmesys skirtas jai.
O galbūt geras atsiminimas iš trisdešimtmečio paminėjimo galėtų būti piršlybos su mylimuoju Donatu?
(Šypteli) Nežinau, nežinau. Tai būtų pernelyg didelė avantiūra. Šakės, kaip nenorėčiau netikėtų piršlybų... Keistai jausčiausi, jei jubiliejaus metu mano mylimasis priklauptų ir visų akivaizdoje prašytų mano rankos. Manau, tokiems išgyvenimams reikia būti atsakingiau pasiruošusiai. Geriau tegul tai nutinka neviešai
