Tačiau paslaptis nebūtų paslaptis, jei vieną dieną nepaaiškėtų. „Galbūt, ją atskleisdama, kasu sau duobę, bet nebenoriu daugiau tylėti. Aš esu laimingai ištekėjusi, – prisipažįsta Erika. – Tačiau... ne už portugalo, o už kito vyro.“
Visuose ganduose yra dalis tiesos. Kai vienas interneto portalas pateikė informaciją, kad Erika šiuo metu oficialiai skiriasi su portugalu vyru Sheu Santos, ji tik nusijuokė: „Ne, šiuo metu tikrai nesitvarkau skyrybų dokumentų nei Portugalijoje, nei Lietuvoje...“ Kai kito bulvarinio leidinio žurnalistai nugirdo, jog Erikos skyrybų priežastis – už Atlanto gyvenantis turtingas lietuvis, ji linksmai kilstelėjo antakius: „Kol nesudėti visi taškai ant „i“, negaliu komentuoti. Galiu pasakyti tik tiek, kad esu ištekėjusi.“ Remiama prie sienos, ar turi naują širdies draugą, kvatojosi: „Žinoma, ne – kaip aš, ištekėjusi moteris, galėčiau turėti draugą?..“
Erika nemelavo. Ji tikrai nėra išsiskyrusi, nes tik neseniai ištekėjo. Ji tikrai neturi meilužio, nes myli savo vyrą ir yra jam ištikima. Tik už viso to slepiasi viena mažytė smulkmena: vyras – jau kitas...
Kas jis? Linas, trisdešimt vienų metų verslininkas, kilęs iš Klaipėdos, prieš dešimt metų išvykęs į Ameriką ir šiuo metu gyvenantis Floridoje. Iš buvusios santuokos su amerikiete augina aštuonmečius dvynukus. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Floridoje oficialiai vedė lietuvaitę Eriką Santos.
Jau visus metus Erika turi tris pavardes: Urbonaitė (mergautinė), Santos (turint šią pavardę pradėta daugybė verslų, taigi ji – jau prekės ženklas) ir naujoji „–ienė“. Kokia ta naujoji pavardė, Erika kol kas nutyli. „Suprantu, kad pasaulyje lietuvių – vos keli milijonai, visi vieni kitus pažįsta ir tuoj pat išsiaiškins mano vyro pavardę, – linkteli ji. – Na, ir tegu...“
Gal iš pradžių papasakok savo stulbinančią skyrybų ir vedybų istoriją – kaip ji susiklostė?
Su Sheu gyvenau ramų santuokinį gyvenimą: niekada nedingtelėdavo mintis, kad jo vietoje galėtų būti kas nors kitas. Tiesa, buvo viena detalė: dėl verslo peripetijų mudviem Portugalijoje teko oficialiai išsiskirti. Skyrybos buvo formalios: mes toliau gyvenome šeimyninį gyvenimą. Tačiau vieną dieną aš užsidegiau nauja verslo idėja – Portugalijoje atidaryti limuzinų nuomos firmą. Nusprendusi įsigyti limuzinų, susiradau Amerikoje jais prekiaujantį lietuvį.
Erika nemelavo. Ji tikrai nėra išsiskyrusi, nes tik neseniai ištekėjo. Ji tikrai neturi meilužio, nes myli savo vyrą ir yra jam ištikima. Tik už viso to slepiasi viena mažytė smulkmena: vyras – jau kitas...
Tai ir buvo Linas?
Taip. Pradėjome bendrauti dalykiškai, bet tai nenutrūko ir tuomet, kai paaiškėjo, kad siauros Porto miesto gatvės nepritaikytos limuzinams ir firmos steigti neverta. Išsišnekėjome, kokius turime verslus, ir lengvai radome bendrą kalbą. Jis užsiminė prekiaujantis deimantais – aš pažinojau jais prekiaujantį žmogų Angoloje, daviau jam kontaktus. Jis pasiūlė nekilnojamojo turto – radau žmonių, kurie tuo susidomėjo. Ir jo, ir mano galvos kupinos idėjų. Tuo metu svarsčiau, kur plėsti savo investicijų firmą „BBF“, – galvojau apie Angolą, kitas šalis, o jis pasiūlė Ameriką ir ėmė raginti atvažiuoti. Jis ten pažįsta turtingų žmonių, „naujųjų rusų“, ieškančių, kur investuoti pinigus. O ir brokerių pasisamdyti ten labai paprasta.
Tu priėmei jo kvietimą atvykti?
Nuskridau į Majamį. Jis su vairuotoju atvažiavo pasitikti: rankoje gniaužė gėlytę... „Ką mums dabar daryti – apsikabinti?“ – paklausė. Truputį nustebau, kad atvažiavo prabangiu automobiliu, o vilkėjo paprastus marškinėlius ir treningines kelnes. „Taip pasitinka biznio partnerę?“ – pagalvojau. Bet paskui įsitikinau – niekas Floridoje nesuka galvos dėl aprangos. Jis man pasirodė lygiai toks pat fainas, kaip ir bendraujant per atstumą. O aš jam pasirodžiau jaunesnė nei nuotraukose (juokiasi). Vėliau prisipažino, kad vos mane pamatęs pajuto viduje skraidant drugelius... Turiu prisipažinti, ir aš kažką jaučiau: labai patiko jo balsas, humoro jausmas, aštrus protas ir energija. Prieš pusmetį buvo išsiskyręs su žmona amerikiete: palikusi jam vaikus, ji išsikraustė į Mičiganą. Jis – šeimos žmogus, skyrybos sukrėtė, tad bandė tai nuslopinti pasinerdamas į verslą, ekstremalųjį sportą ir daugybės merginų draugiją: kone kiekvieną mėnesį jo aplankyti atskrisdavo nauja draugužė, jo jachtoje buvo nuolat rengiami vakarėliai. Taip užpildė tuštumą... „Pleibojus“, – pamaniau. Visą savaitę gyvenau viename iš jo namų su baseinu, važinėjau jo automobiliu, susitikau su daugybe žmonių, atidariau savo firmos filialą. Mane sužavėjo spartus ritmas: per savaitę nuveikėme tiek, kiek Portugalijoje – per kelis mėnesius. O jį sužavėjo mano optimizmas ir verslo išmanymas. Aš to išmokau iš universitetų, jis – iš gyvenimo. Manyje jis pamatė savo kopiją.
Kada pajutote, jog nesate vien verslo partneriai?
Man išvažiuojant jis iškėlė pobūvį ir vienam draugui išsidavė: „Turbūt pradedu ją įsimylėti. Labai bijau minties, kad ji gali pas mane negrįžti.“ Draugas jam pasiūlė atsipeikėti... Paskui Linas pakvietė mane į draugų vestuves. Buvau susiplanavusi gausybę darbų, bet jis užsispyrė, todėl nuskridau į Europą, sutvarkiau reikalus ir grįžau į Ameriką, kad kartu nuvažiuotume į tas vestuves. Tuokėsi rusų pora, milijonieriai, puotoje – gal penki šimtai žmonių...
Ir į tą puotą judu, kaip supratau, nuvykote jau kaip pora...
Taip... Kol buvau išvykusi, labai stipriai pajutau, kaip man jo trūksta. Jis kasdien po milijoną kartų skambino, rašė žinutes. Draugai juokėsi, kad jam „važiuoja stogas“, klausė, ką aš jam padariau... Po pobūvio jis griežtai pasakė: „Aš tavęs niekur nebeišleisiu. Jei mane myli, liksi su manimi.“
Tu iškart jį įsimylėjai?
Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį jausmą. Chemija?.. Kai suartėjome, viskas susilydė į tobulą visumą, ir supratau, kad tai nebuvo vienos nakties nuotykis. „Tu turi daug merginų“, – bandžiau jam priminti. Bet jis nieko nenorėjo girdėti: „Nebėra nė vienos – tik tu...“ Pati mylėjau, bet jaučiau, kad tai labai neteisinga. Išgyvenau lygiai tą patį, ką jaunystėje: tuomet turėjau rusą sužadėtinį, o paskui staiga išvažiavau į Portugaliją, sutikau Sheu ir po pusmečio už jo ištekėjau. Dabar pasikartojo tas pats, tik nepalyginamai stipriau! Pasinėriau, apkurtau, apakau, pirmą sykį gyvenime supratau, kas yra rožiniai akiniai. Pajutau tai, ko niekada nebuvau jautusi.
Portugalijoje likusiam vyrui tikriausiai nebuvo sunku tai pastebėti?
Dešimt metų gyvenau su Sheu, nė karto jam nebuvau neištikima, ir jis iškart pajuto, kad kažkas pasikeitė. Jau antrą pažinties savaitę Linas man iškėlė sąlygų, viena iš jų – nebebūti artimai su vyru. Grįžus į Portugaliją, buvo labai sunku: man staiga ėmė „skaudėti galvą“, atitolau nuo Sheu... Tik vieną kartą sulaužiau Linui duotą pažadą – paskui visą naktį verkiau. Sheu nesuprato: „Kas tau yra?“, o aš kūkčiojau... Negalėjau ilgiau slėpti – turėjau prisipažinti.
Kaip jis reagavo?
Karštai... Paskui susitvardė: „Jei tu tiesiog permiegojai su kitu, atleisiu tau... Gal visa tai – laikina?“ Bet aš tik purčiau galvą. Negalėjau jų net lyginti. Nenoriu skaudinti Sheu, myliu jį, bet tik kaip draugą. O su Linu skraidau debesyse, kylu į padanges... Apskritai esu šaltas žmogus: mano gyvenime visada svarbiausi buvo vaikai, vyrai niekada neužėmė pirmos vietos. Šįkart tvirtas mano pamatas buvo išjudintas. O po kelių savaičių Linas pasakė: „Tu būsi mano žmona.“
Ar jo nė trupučio negąsdino šeši tavo vaikai?
Visiškai ne. Man tai pasirodė keista: jis – jaunas, gražus ir turtingas, galėtų rinktis bet kurią merginą, neturinčią praeities, o tuo labiau – vyro ir šešių vaikų. Mačiau, kad moterys prie jo lipte limpa. Tačiau jis tarsi pamišo: „Dėl tavęs galėčiau atsisakyti visko. Negaliu nuo tavęs atsitraukti nė akimirkai...“ Nenuvertinu savęs, bet nesuvokiau – kam aš jam? Kam tos problemos?
Mane sužavėjo spartus ritmas: per savaitę nuveikėme tiek, kiek Portugalijoje – per kelis mėnesius. O jį sužavėjo mano optimizmas ir verslo išmanymas. Aš to išmokau iš universitetų, jis – iš gyvenimo. Manyje jis pamatė savo kopiją.
Gal žmogui tiesiog patinka iššūkiai?
Ne „gal“, o iš tikrųjų! Beje, jis mane patikrino. Iš kur galėjo žinoti – gal aš kokia „barakuda“?.. Patikrino mano verslus, universitetų diplomus, įsitikino, kad nemeluoju. Pateikė net nuotraukų iš mano namų Portugalijoje: išsigandau, kad jis visur mane seka... Iš tiesų jis daugelyje pasaulio šalių turi žmonių, kurie jam dirba.
Ir dėl jo ryžaisi skyryboms?
Išgyvenau didelę emocijų audrą, nes vienu metu mylėjau du vyrus. Dvi savaites praleisdavau Europoje, dvi – Amerikoje. Tai negalėjo ilgiau tęstis... Prakalbus apie skyrybas, Sheu pažadėjau palikti visus verslus – kad tik jis man atiduotų vaikus. Man nieko nereikia, su savo žiniomis ir energija galiu visko pasiekti iš naujo. Net jeigu Linas nieko neturėtų, išeičiau iš namų tuščiomis rankomis, tik vaikais vedina.
Vadinasi, Sheu sutiko skirtis?
Portugalijoje jau seniai buvome oficialiai išsiskyrę, o Lietuvoje skyrybas įforminau beveik prieš pusantrų metų. Teismo neprireikė – tik portugalo parašo, kurį kažkokiu būdu sugebėjau gauti. Skyrybas pagreitino būsimos mano vedybos. Praėjusią vasarą Linas ėmė primygtinai raginti tekėti: jis nenorėjo man būti tik meilužis. Sykį jau buvo įsimylėjęs – mergina žuvo avarijoje, todėl antrąkart nebenorėjo prarasti savo meilės. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo. Kai nuskridau pas jį rugpjūtį, pareiškė: „Iš čia išvažiuosi tik ištekėjusi.“ Po pusmečio pažinties mes susituokėme.
Kokios buvo judviejų vestuvės? Be baltos suknelės, bet su didele meile?
Jos buvo labai paprastos: nuvažiavome pas notarą, užpildėme popierius, sudėjo antspaudus, liepė nusiųsti dokumentus Lietuvos ambasadai – ir viskas! Po vestuvių porą dienų romantiškai plaukėme laivu, šventėme su draugais, bet jam to nepakako. „Aš noriu tave matyti su balta suknele, noriu, kad mūsų vestuvėse dalyvautų visa mano ir tavo giminė. Todėl vasarą Lietuvoje iškelsime vestuves dar kartą“, – pažadėjo.
O nebuvo galima to palaukti? Kam reikėjo skubiai tuoktis kabinete?
Žinoma, aš ir būčiau palaukusi (juokiasi). Bet jis laukti nebegalėjo... Vedybos jam buvo įrodymas, kad aš į mūsų santykius žiūriu rimtai. Galų gale „vyras“ skamba visai kitaip nei „draugas“... Jis ir dabar pyksta, kad vis delsiu ir nepaskelbiu visam pasauliui, jog jis – mano vyras, kad aplink mane vis dar sukiojasi portugalas. Linas jaučiasi nepripažintas – tai žeidžia jo savimeilę. Turiu atlaikyti jo spaudimą: „Kaip pati jaustumeisi, jei aš viešumoje nuolat rodyčiausi su buvusia savo žmona?“ Bet aš turiu svarbiausią tikslą: iš portugalo turiu gauti paskutinį dokumentą, patvirtinantį, kad po skyrybų visi vaikai atitenka man. O tada juos susirenku ir išvažiuoju gyventi į Majamį pas savo vyrą – naują namą mes jau nusižiūrėjome.
Bet juk jau seniai galėjai viešumoje pristatyti portugalą kaip savo šešių vaikų tėvą, tačiau pripažinti, kad esate išsiskyrę, o tu turi kitą vyrą?
Sunku paaiškinti, kodėl taip ilgai saugojau tą paslaptį. Sheu vis dar tikisi mane susigrąžinti, karštai reaguoja į bet kokią pasirodžiusią informaciją apie skyrybas. Man jo gaila. Liežuvis nesiverčia vadinti jį „eks“... Jis labai geras žmogus, ir griežtai pasakyti, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, nelengva. O jis ir nenori to suprasti. Kai ištekėjau, jį ištiko šokas, ir prasidėjo: „Tu vaikų negausi, joks kitas vyras jų neaugins“ ir taip toliau. Šiaip taip jį apraminau, bet iki šiol, jam esant šalia, apie dabartinį vyrą stengiuosi neužsiminti. Kalbant logiškai, o ne emociškai, man tiesiog reikia to brangaus dokumento, kad teisė auginti vaikus atitenka man.
Ar dabartinis vyras turtingesnis už tave?
Žinoma. Visų jo verslų ir užsiėmimų net nesuskaičiuoju. Jis turi nekilnojamojo turto firmą: superka bankui užstatytus namus, vietoj senų namukų stato naujus, pardavinėja butus turtingiems rusams. Pats turi namus Majamyje, Mičigane, Niujorke. Prekiauja tuo, kas turi paklausą: automobiliais, deimantais, žaliavomis. Jis niekada nesėdi vietoje, miega turbūt dar mažiau negu aš. Jei kam nors įdomu sužinoti, ar visa tai, ką sakau, yra tiesa, tegul pas mus apsilanko... Dėl turto kyla tik viena bėda: abu mokame uždirbti pinigų, abu esame lyderiai. Kai šeimoje du lyderiai – vienam iš jų neišvengiamai tenka nusileisti. Kol kas nusileidžiu aš – tam labai praverčia koučerės praktika.
Ar vyras tavęs nepavers namų šeimininke, pririšta prie dujinės viryklės?
Ne, tai neįmanoma. Jo namuose dirba auklė, virėja, namų tvarkytoja. O į auksinį narvelį jis manęs irgi neketina uždaryti. Nors, tiesą pasakius, tokio pavyduolio dar nesu mačiusi... Jis nepakenčia, kai meiliai fotografuojuosi su šokių partneriu Dainiumi, o dėl fotografavimosi „Playboy“ atsirado didžiulis nuomonių kontrastas. Linui tai buvo didžiausia tragedija: „Kaip tu drįsai?..“ Paskui ta nematoma virvelė, kuria jis mane laiko, gerokai sutrumpėjo. O štai portugalas pareiškė: „Kas gražu, tą reikia ir rodyti. Man visiškai negaila, kad visi į tai žiūri...“
Kaip naująjį tavo vyrą priima tavo vaikai?
Gerai. Neleidžiu jam griežtai jų auklėti – pasakiau, kad kai prireiks, paprašysiu jo patarimo, bet kol kas susitvarkau pati. Mano vaikai ne sykį viešėjo Amerikoje, bet tuo pat metu bendravo su savo tėvu. Portugalas net yra mus aplankęs Amerikoje.
Ir ką? Abu tavo vyrai susėdę draugiškai išgėrė alaus?
Ne (juokiasi). Jie kaip šuo su kate – ir tai dar per švelniai pasakyta. Aš jų vieno prie kito neprileidžiu – stoviu per vidurį ir saugau atstumą...
Judu su Linu planuojate susilaukti savo vaikų?
Jei būtų jo valia, jau būtume susilaukę (juokiasi). Gal tai vėl bus dvynukai?..
Du jo, šeši tavo, jei dar du vaikai – iš viso jau dešimt?
Na, ir kas? Jei šeimoje sugebi viską puikiai suorganizuoti, jokių bėdų nekyla. Bet kol aš nesusitvarkysiu gyvenimo, vaikų teks palaukti.
Ir paskutinis, svarbiausias, klausimas: kodėl tik dabar prisipažinai apie antrąją savo santuoką?
Ir anksčiau niekada nemeluodavau – tik nutylėdavau. Išsisukdavau nuo asmeninių klausimų, nes nenorėdavau meluoti. Tiesiog leidau žmonėms tikėti tuo, kuo jie norėjo tikėti. O kodėl vis dar gražiai bendrauju su portugalu? Nes jis – mano vaikų tėvas ir visada juo liks. Niekada jam nedrausiu bendrauti su vaikais. Tik noriu, kad visi vaikai gyventų kartu, nes tik tada jie bus laimingi. Išskyrimas sujauktų jų psichologiją ir ateityje pajustume pasekmes, o to tikrai nenoriu. Kaip ir kiekviena motina, dėl savo vaikų padaryčiau bet ką... Bet nenoriu dėtis idealia supermoterimi. Ir aš galiu būti silpna ir pažeidžiama. Ir aš – niekada nebūčiau pagalvojusi – galiu įsimylėti...
********************************
„Mudu iš tiesų esame oficialiai susituokę“, – „Žmonėms“ telefonu patvirtino Erikos vyras Linas (31).
Linai, kodėl nepageidaujate sakyti savo pavardės?
Nesiveržiu į pramogų pasaulį – esu linkęs gyventi tyliai ir ramiai.
Na, žmoną gavote anaiptol ne tylią ir ramią...
Širdžiai neįsakysi, ką mylėti: jei jau likimas suvedė, jam nepasipriešinsi (juokiasi). Juk nesusilipdysi mylimos moters, iš parduotuvių lentynų paėmęs truputį to ir šiek tiek ano... Kai ją pamilau, ne mano gyvenimo komfortas tapo svarbiausias, o žmogus, esantis šalia manęs.
Už ką ją pamilote?
Pirmiausia ji man krito į akį kaip graži ir ryški moteris. O netrukus įsitikinau, kad gyvenime ji – ne tuščia lėlytė, bet protinga ir veikli asmenybė, šalia kurios ir man pačiam norisi progresuoti. Esu įsitikinęs: tokios moters, kaip ji, daugiau niekada nesutiksiu. Man ji – tobula.
Ar jūsų iš tiesų neišgąsdino šeši jos vaikai?
Nė trupučio. Myliu vaikus, kuo jų daugiau – tuo geriau. Sunku įsivaizduoti gražesnę akimirką, negu sėdėti savo namo kieme, gerti kavą ir žiūrėti į aplink šurmuliuojančius vaikus. Įsitikinau: gyventi dėl vaikų kur kas prasmingiau, nei gyventi dėl turtų.
Erika užsiminė, jog esate pavydus, pritariate ne viskam, ką ji veikia Lietuvos pramogų pasaulyje, ir stengiatės laikyti ją už trumpos virvelės...
Man labai patinka tai, ką ji daro. Su namų šeimininke būtų neįdomu, o Erika nuolat pateikia iššūkių. Tačiau sąžiningai prisipažįstu: taip, aš ją šiek tiek varžau, nes esu įsimylėjęs vyras, kuris su niekuo nenori dalytis savo moterimi. Kai ji sugrįš į Ameriką ir mudu toliau gyvensime po vienu stogu, tikrai leisiu jai siekti savo tikslų ir pavydžiai nesekiosiu iš paskos. Bet kai ji – kitoje Atlanto pusėje, aš nesijaučiu tiesiogiai dalyvaujantis jos gyvenime. Kai kuriose situacijose ji pasielgia priešingai, negu norėčiau, ir man neramu.
Neramu ir dėl to, kad iki šiol Lietuvoje Erikos sutuoktiniu visi laikė kitą vyrą, o ne jus?
Aš – konservatyvus žmogus. Jos padedamas pamažu gludinu savo kampus, darausi ne toks kategoriškas. Tačiau ta dviprasmiška situacija mane labai graužė – kaip jau minėjau, nesu linkęs su kitais dalytis tuo, kas man brangu. Buvo apmaudu skaityti visus tuos straipsnius, kuriuose minimas portugalas... Jei jau aš esu su viena moterimi, kitų man nereikia ir to paties tikiuosi iš jos. Viduje vis kirbėjo vaikiškas noras: noriu, kad visas pasaulis žinotų, jog ji – mano žmona! Vis dėlto, pasitelkęs visą savo supratingumą ir kantrybę, suvokiu, jog Erika negali erzinti buvusio vyro, nes dėl to gali nukentėti jos vaikai. Kol šeimoje nėra vaikų, patys sau atrodome svarbiausi, bet kai atsiranda – svarbiausi tampa jie, ir viską, ką mes darome, darome jų labui.
Tikitės susilaukti daugiau vaikų su Erika?
Taip, aš noriu, kad mano vaikai nešiotų gražias jos akis.
