Savaime suprantama: paskui moterį, taip greitai tapusią įžymybe, velkasi gandų ir neatsakytų klausimų virtinė. Kas per viena toji mistinė portugalų verslininkė ilgais nagais ir pribloškiama iškirpte? Argi neįtikėtinos jos kalbos apie gausybę verslų ir šešetą vaikų gali būti tiesa? Tai girdėdama, Erika tik šypsosi: „Ir aš pati norėčiau sužinoti, kas iš tiesų esu...“
Kone kiekvienuose lietuvių namuose prie stalo dabar tapo madinga aptarti, kas per viena toji Erika Santos. Tavęs apstu visose televizijose ir žurnaluose. Kaip reaguoji į išaugusį dėmesį?
Nemeluosiu: visuomet taip buvo. Kai ateinu į kokį nors rimtą seminarą, kur sėdi vien kostiumuoti vyrai ir kelios penkiasdešimtmetės moterys su akinukais, visi du šimtai žmonių išpučia akis. Kas čia tokia? Kodėl ji tokia ryški?.. Vieni atvirai sako komplimentus, kiti šnabždasi už nugaros. Lietuviai – iš tų, kurie šnabždasi, bet tas šnabždėjimas man jau toks įprastas, kad jokio įspūdžio nebedaro. Aš drąsi, labai drąsi, einu ten, kur moterys paprastai neina, ir visiems tai kelia nuostabą: „Kodėl ji tokia įžūli, iš kur ji turi tiek pasitikėjimo savimi?“
Tau tas dėmesys niekada nepabosta? Nesinori nuo jo pabėgti?
Manęs jis neslegia. Aš nieko neslepiu. Net mano požiūris į žurnalistus per tuos metus nepasikeitė: toliau gražiai ir mandagiai su jais kalbuosi, vengiu frazės „Be komentarų“. Ir pati nepasikeičiau, neišpuikau.
Kaip sugebi atsilaikyti prieš „sužvaigždėjimo“ pagundą?
Aš tiesiog gerai išmanau šią sritį. Esu profesionali koučerė, Portugalijoje pati gydau žvaigždes nuo perdėtos reakcijos į paskalas. Mano klientai – elito, politikos, verslo atstovai – ateina ir ašaroja: „Žiniasklaida griauna mano karjerą, drasko šeimą...“ Kai kurie dėl pašlijusios reputacijos net žudytis pasirengę – koks absurdas! Apgydau juos, įrodau, kad gyvenimas ir be to yra gražus. O dėl „sužvaigždėjimo“... Labai mėgstu televizijos kanalą „The Biography Channel“, kuris rodo žinomų žmonių istorijas. Jį žiūrint lengva pastebėti dėsningumą: žymaus žmogaus gyvenime tam tikru metu įvyksta didžiulis pakilimas, ir jis pradeda nekreipti dėmesio į artimuosius, susipyksta su šeima, atitolsta nuo draugų. O tada – visuomet! – įvyksta nuopuolis, ir žmogus sukrunta: „Kur mano šeima, kur tėvai, draugai, į kuriuos galėčiau atsiremti?“ Galvoju: kokia prasmė išpuikti, jei vieną dieną visa tai atsigręš prieš tave? Ne, aš ne tokia. Galbūt tik vienas dalykas pasikeitė per tuos metus – tai mano nuomonė apie Lietuvos žmones. Jie – labai niūrūs, dažnas stengiasi pakišti koją. Balto pavydo labai nedaug – kur kas daugiau pykčio. Matyt, patys yra nelaimingi ir juos siutina kitų sėkmė.
Nes nėra gražūs, liekni, neturi šešių vaikų, milijono kišenėje ir verslų Amerikoje?
Argi tas pyktis – tik dėl to?.. Prisistatydama nepažįstamam niekada nesigiriu, kad turiu daug diplomų ir verslų, kad susilaukusi šešių vaikų – beje, nuo vieno vyro! – išsaugojau gerą figūrą. Nekoketuoju: „Ak, jei norite mane artimiau pažinti, nusipirkite „Playboy“...“ Jei žmogus ko nors teiraujasi – žinoma, atsakau, juk neturiu ko slėpti. Tačiau pati nepuolu apie save pasakoti. Atpažino – puiku, neatpažino – tikrai nesiversiu per galvą kamantinėdama, ar nieko nėra girdėjęs apie tokią Eriką Santos.
Prisistatydama nepažįstamam niekada nesigiriu, kad turiu daug diplomų ir verslų, kad susilaukusi šešių vaikų – beje, nuo vieno vyro! – išsaugojau gerą figūrą.
Bet juk tu to norėjai – būti garsi Lietuvoje?
Labiau norėčiau būti žymi Amerikoje – ji bent jau didesnė (juokiasi).
Tačiau juk pati žengei keletą žingsnių, kad Lietuvoje išgarsėtum?
Taip, nes turėjau tikslą – Lietuvoje išpopuliarinti vaikų asociaciją „Smart Kids“ („Sumanūs vaikai“), kurią įkūriau prieš ketverius metus. Jos principas – ugdyti socialiai remtinus vaikus, kitaip tariant, duoti jiems ne žuvų, o meškerių, kad išmoktų žvejoti. Gaila, kad šiek tiek nukrypau nuo to tikslo. Neišnaudojau visų savo galimybių, nes pasirodė, kad Lietuvoje tam dar ne laikas – šią idėją reikėtų plėtoti po kelerių metų. Visi sutinka, kad siekis ugdyti vaikus yra gražus, bet tuo iniciatyva ir baigiasi. Krizė žmonėms sujaukė protus, jie pasidarė labai baikštūs ir neturi ramybės.
Bet galbūt ir aš pati kalta. Ruošiuosi gyventi kitame žemyne, todėl labai nesirišu prie Lietuvos: ši šalis man buvo tik ramybės uostas pereinamuoju etapu. Jei čia gyvenčiau bent metus ar dvejus, galbūt rodyčiau daugiau iniciatyvos dėl remtinų vaikų, bet pati save nejučia sustabdžiau. Pirma – dėl to, kad dar per anksti, dar ne laikas, antra – todėl, kad greta nėra visų mano vaikų. Jei savęs nemylėsi, kaip mylėsi kitą? Jei negaliu parodyti meilės savo vaikams, kaip galiu ją dalyti kitiems?.. Tai būtų per daug egoistiška savo vaikų atžvilgiu. Man labai jų trūksta. Jeigu jie būtų šalia, gerumo, meilės tikrai užtektų ir kitiems.
Kodėl tuomet neatsiveži visų savo atžalų į Lietuvą?
Beveik visos čia jau yra buvusios, bet vienu metu atsivežti šešias sudėtinga: reikėtų didelio gyvenamojo ploto, didelio automobilio, auklių, darželių, stovyklų, įdomios veiklos... Visa tai suorganizuoti užimtų daug laiko, o gaišti neverta – juk Lietuvoje gyventi neketiname, jau rudenį kraustomės į Ameriką. Todėl tereikia truputį pakentėti, nors man tai ir labai sunku.
Tikrai ne visiems pavyksta greitai laimėti populiarumo, o tu išgarsėjai be ypatingos iniciatyvos, beveik savaime. Nulipdei sniego kamuolį, o jis, žiūrėk, ir nuriedėjo nuo kalno?
Pripažįstu, kad esu šiek tiek kitokia nei visi. Ryškesnė... Kita vertus, Lietuva per daug maža, kad čia būtų sunku išgarsėti: pakanka užsilipti ant aukštesnės bačkos ir tu jau garsus. Tereikia eiti truputį kitokiu keliu nei visi. Pavyzdžiui, jei esi dainininkė, ne nusirenginėk kaip visos dainininkės, o, pavyzdžiui, globok benamius šunis ar studijuok nepopuliarią discipliną – būsi kitokia. Tačiau išgarsėti nebuvo mano tikslas.
Bet būdama garsi lengviau išreklamuosi asociaciją – visi geriau girdės, ką sakai.
Taip, nebent. Dar galima savo gyvenimo istorija ką nors įkvėpti, parodyti, kad paprasta mergaitė be jokių kriminalų ir paslapčių gali tiek pasiekti. Ginkdie, nevadinu savęs žvaigžde, bet galiu kitiems būti pavyzdys: savo pozityvumu, atkaklumu, užsispyrimu daug pasiekiu. Mes, lietuviai, tokie ir esame, tik gal kiek primiršome savo prigimtį.
Apie tave sklando labai daug mitų. Vardysiu po vieną, o tu juos paneik arba patvirtink, gerai?
Nagi, įdomu, įdomu (juokiasi).
Ji neturi jokių verslų – na, gal ir turi kokį kioskelį Portugalijoje, bet tik jau ne sveikatingumo kliniką ar sporto centrą! Jos minimų firmų pavadinimų „Google“ paieškos sistemoje net nėra...
Taip kalbančius labai kviečiu atvažiuoti į Portugaliją ir pamatyti mano firmas savo akimis. Internete galima ko nors nerasti, nes šiuo metu perkuriamos svetainės, nemenka verslo dalis keliama į Ameriką – pati su visais vaikais ketinu dar šiemet įsikurti Floridoje ir noriu viską iš esmės atnaujinti. O savo verslus galiu išvardyti: turiu koučingo kompaniją „Elite Coach“, investicinę kompaniją BBF („Big Business Factory“) su keliais filialais Europoje ir Amerikoje, sporto kompleksą „DGS Center“, sveikatingumo kliniką „Sky Clinics“, reklamos įmonę, vaikų asociaciją „Smart Kids“. Amerikoje netrukus atidarysiu mados kompleksą: modelių agentūrą, mados renginių organizavimo agentūrą ir virtualią dizainerių parduotuvę. Šiame komplekse bus teikiamos ir koučingo paslaugos būsimiems ir esamiems modeliams.
Pripažįstu, kad esu šiek tiek kitokia nei visi. Ryškesnė... Kita vertus, Lietuva per daug maža, kad čia būtų sunku išgarsėti: pakanka užsilipti ant aukštesnės bačkos ir tu jau garsus.
Ji pati neuždirba nė cento – tiesiog mergaitei pasisekė ištekėti už milijonieriaus venesueliečio ir gauti turtingus uošvius, kurie dabar ir remia.
Mano vyras Sheu – ne venesuelietis, o portugalas. Jis – ne koks narkotikų prekeivis ar kontrabandininkas, o futbolo treneris, šioks toks verslininkas, bet tikrai ne milijonierius, jo tėvai – paprasti žmonės. Viską, ką aš uždirbau, uždirbau savo galva. Per mėnesį daugiausia esu uždirbusi apie penkis šimtus tūkstančių eurų – man ta suma pasirodė labai didelė ir tąsyk tikrai buvau patenkinta savimi.
Dėl savo užgaidų ji prieštarauja gamtai: užsigeidusi susilaukti dvynukų, net ryžosi atlikti dirbtinį apvaisinimą!
Man atlikta procedūra nebuvo dirbtinis apvaisinimas. Panorusi susilaukti dvynukų, apsilankiau vaisingumo klinikoje, ir gydytoja man paaiškino, kaip galėčiau tai padaryti. Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – vartoti hormoninių preparatų. Pavartojau ir man to pakako: jokių spermatozoidų injekcijų, jokių operacijų neprireikė. Praėjus vos pusantrų metų nuo tada, kai gimė dvynukai, vėl pastojau. Kadangi hormonai organizme dar tebebuvo veiksmingi, šįkart susilaukiau trynukų. Neabejoju, kad tai – ne paskutinis mano gimdymas: ketinu susilaukti ir septinto vaiko.
Ji tvirtina turinti gausybę diplomų, bet vargu ar bent vienas išduotas universiteto. O popiergalių iš neaiškių kursų ir seminarų kiekvienas gali turėti pilnas kišenes...
Portugalijos universitetuose baigiau marketingo bakalauro studijas ir magistrantūrą, įgijau biznio administravimo bakalauro ir magistro diplomus. Ketverius metus studijavau tarptautinę teisę, iki diplomo liko tik vieni metai: šias studijas ketinu baigti, kai įsigalios Bolonijos sutartis, leisianti užsiimti teisės praktika ne tik Portugalijoje, bet ir kitose šalyse. Esu baigusi koučingo studijas, gavusi magistro diplomą – ir tai tikrai nebuvo mėnesio trukmės kursiukai, kuriuos gali pereiti bet kas. Suprantu, kad gali kilti logiškas klausimas, kaip visa tai suspėjau... Tiesiog man visuomet buvo įprasta studijuoti po keletą dalykų vienu metu. 2002–aisiais mano dienotvarkė būdavo maždaug tokia: nuo septintos vakaro iki vidurnakčio studijuoju teisę, tada klube porą valandų pašoku go–go, iš ryto – marketingo paskaitos, paskui – biznio kursas. Tiesa, dar online universitete studijavau aplinkos inžineriją, nes išradau atliekų perdirbimo prietaisą, ketinau susieti karjerą su šia sritimi ir norėjau ją išmanyti. Kartais, aišku, man nuvažiuodavo stogas, bet sulaukdavau didelio palaikymo iš vyro. Beje, visos mano studijuotos disciplinos panašios, išskyrus gal tik aplinkos inžineriją: kai perpranti vieną, kita jau nebebūna sunki. Ir nieko čia ypatinga, kad baigiau keturis aukštuosius: diplomai tėra popierėliai, svarbiausia – žinios. O ir niekas už gražias akis tų diplomų man nedavė.
Jei jau prakalbome apie grožį, jos krūtinė – be abejo, netikra!
Tikra, tikra, galite paliesti (juokiasi). Nors tikrai nėra tokio dydžio kaip Pamelos Anderson, daugiausia komplimentų girdžiu būtent dėl jos. Paveldėjau šį „turtą“ iš savo močiutės, o ir kitos mūsų giminės moterys galėjo tuo didžiuotis. Tėtis juokiasi, kad, sutikęs mamą, iš pradžių pastebėjo jos kojas ir krūtinę, tik paskui – akis… Ką turime, tą turime. Tačiau, prisipažįstu, po kiekvieno gimdymo esu dariusi krūtinės pakėlimo operacijas – nenorėjau, kad ji nutįstų, troškau, kad būtų graži.
Savo karjeros pradžioje ji yra dirbusi striptizo šokėja ir šokusi aplink stulpą…
Tokią „antį“ apie mane paleido vienas kaunietis žurnalistas, kurį laikiau geru pažįstamu. Susitikome prieš kelerius metus, kai buvau grįžusi į Kauną aplankyti tėvų, ir jis paprašė interviu. Netrukus po pokalbio išvažiavau į Portugaliją, ir laikraštis į mano rankas pateko tik po kurio laiko. Tekstas neatitiko mano pasakojimo. Iš tiesų esu šokusi go–go: dievinu šokti, ir man nesvarbu, kur tai daryti – scenoje ar salėje tarp klubo lankytojų. Studijų metais mielai iš to užsidirbdavau pinigų, kaip ir iš modelio darbo: man, mėlynakei blondinei, Portugalijoje tapti populiariu modeliu tikrai nebuvo sunku. Fotografavausi reklamoms, už atlyginimą dalyvavau vakarėliuose, tačiau niekada gyvenime nesu uždirbusi pinigų iš striptizo! Žurnalistas tiesiog interpretavo mano gyvenimo istoriją taip, kad skaitytojui būtų įdomiau skaityti... Tebūnie tai šios profesijos privalumas – jau seniai dėl tokių dalykų nebepykstu.
Televizijos šokių projekte ji dalyvauja paskatinta mamos. Bet juk mama – mirusi…
Tikroji mano mama žuvo po tramvajaus ratais Sankt Peterburge, kai buvau septynerių – ją palaidojo aštuntojo mano gimtadienio dieną. Tačiau moters, kurią mano tėtis vedė po mamos mirties ir kuri mane užaugino, niekam neleidžiu vadinti pamote – vadinu ją mama, nors yra tik dešimčia metų vyresnė už mane. Todėl šis mitas – turbūt vienintelis – yra tiesa.
