Erika Umbrasaitė: blogiausia – nieko nebandyti

Erikos sprendimas išvykti mums neįprastas, nes tą daro ne dėl to, kad Lietuvoje ko nors stigtų. Argumentas „tiesiog to noriu“ dar daug kam nesuprantamas. Gyventi ne pagal taisyklę „taip įprasta ir teisinga“ ją paskatino daugiau nei prieš ketverius metus diagnozuotas itin pavojingas krūties vėžys. Liga atsitraukė, gyvenimo trapumo pojūtis – ne. Kaip ir suvokimas, jog reikia ne tik svajoti, bet ir veikti. Kada, jei ne dabar? Tik dabar. Paskui gali pristigti ryžto, sveikatos, noro. Gal išvykti nebenorės sūnus. O kol kas trylikamečio Jokūbo ir Erikos vyro Jurgio Jucio (37) nuomonės sutampa: visiems gera ten, kur ramybę trikdo tik grobio tykančių pelėdų ūkimas, namo rūsyje įsitaisęs mažytis šikšnosparnis, pavadintas Pjeru, ar po apylinkes laigančios stirnų bandos. „Laukėme naktį vaiduoklių – prie pat mūsų namų stūkso XV amžiaus pilis. Bet nė vienas nepasirodė, – juokiasi prisiminusi neseniai už 2500 kilometrų nuo Vilniaus esančiame Boisse praleistą savaitę. – Beje, mūsų namas neturi numerio net dokumentuose. Kas norės siųsti Kalėdų sveikinimus, užrašys tiesiog „L’Ancienne ecole“ – senoji mokykla.“
   
Kuo Prancūzijos provincija taip apžavėjo, kad atostogų ten nebeužtenka?

Vaikystėje sakiau: „Ištekėsiu už pietų prancūzo ir gyvensiu vynuogyne.“ Tada dar nė vieno gyvo prancūzo nebuvau mačiusi. O nutiko taip, kad kelias į mano namus driekiasi per vynuogyną. Ten nusipirkome ne tik namą, bet ir savotišką gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, paveldėjome... sodininką. Jis – britas, kažkada autostopu atvykęs į šį regioną, įkūręs čia sodininkystės firmą ir prižiūrintis gal trisdešimt namų. Mūsiškiu rūpinasi apie septyniolika metų.

Jau žinome, kad štai tame name gyvena Pjeras, kuris kepa geriausias apylinkėje bandeles. Įgijome iškart ir mėsininką, sūrininką. Visi jie įsikūrę netoliese. Su visais reikia draugauti. Ir vyno paprastai nenusipirksi – vynininkas nuoširdžiausiai išaiškina, kad tą butelį galime gerti vakarieniaudami, o aną turime pasilikti ypatingai progai, tada gėrimas gomuriu slys lyg aksomas. Su visais pokalbiais vyno pirkimas trunka apie pusvalandį. Niekas taip nemoka mėgautis gyvenimu kaip prancūzai. Tai ir yra viena iš priežasčių, dėl ko pasirinkome ne Italiją ar Ispaniją.

Susipažinau su netoliese gyvenančia britų pora. Jis – penkiasdešimtmetis, buvęs verslininkas. Klausiau, kodėl atsidūrė čia. Atsakė: „Žinai, kad prancūzai niekada neturėjo žodžio „stresas“? Tas, kurį jie vartoja, tėra skolinys iš anglų kalbos.“ Papirko tų žmonių bendravimas – paprastas, natūralus, prancūzų pasipūtimas tėra vienas iš stereotipų.

Bet prancūzai garsėja nepakantumu svetimšaliams...

Prieš dvidešimt metų, kai į Dordonę pradėjo keltis pirmieji nuotykių ieškotojai iš užsienio, vietos gyventojai jiems juto priešiškumą. Tuo metu daugybė žmonių kėlėsi į miestus, ūkininkai supirko žemes, bet jose esančių pastatų niekam nereikėjo. Jie griuvo. Tada pradėjo keltis britai. Jei moki kalbą, kad ir netobulai, bet stengiesi šnekėti, jie iš karto kitaip į tave žiūri, labai tą vertina ir padeda. Būdama pas notarę visą laiką kalbėjau prancūziškai, pristigusi kažkokio žodžio, pabandžiau paaiškinti angliškai. Ji juokaudama mane pertraukė: „Gyvenate Prancūzijoje, turite namą ir aš nuo šiol su jumis kalbėsiuosi tik prancūziškai.“
Kalėdų esame pakviesti į prancūzų poros, su kuria susidraugavome, namus. Tai, sako, didelis prancūzų pripažinimas. Šeimininkas gamins fondiu.

Beje, nereikėjo sukti galvos, kaip susipažinti su kaimynais. Per mūsų taksę Grapą ir mišrūnę jos dukterį Nirvaną patekome į istoriją, kuri kainavo nervų. Spalį abu su Jurgiu šventėme gimtadienius ir gavome dovanų dešimt senovinių rožių, augusių Lietuvos dvaruose, krūmų. Kol gėles prie naujųjų namų sodinome, mūsų „mergaitės“ sugebėjo pralįsti pro gervuogių tvorą ir pabėgti. Apėmė panika. Visi puolė siūlytis padėti. Vienas davė pranešimą į vietos radiją, kitas išspausdino skelbimų, kuriuos turėjome išvežioti po aplinkinius miestelius, išdalyti veterinarams. Mūsų „gražuolės“ tapo įžymybėmis. Grįžo po pusantros paros. Buvo tiek įsigąsdinusios, kad likusias tris dienas iš namų kojos beveik nekėlė.

Kodėl ta vieta, tas namas? Beje, kokio jis dydžio ir kiek kainavo?

Blaškėmės tarp dviejų regionų – Bretanės ir Dordonės. Pirmoji – nuostabi, bet klimatas labai primena lietuvišką. Pas mus Dordonėje šilčiau. Apžiūrėjome daug namų, bet pasirinktasis visiems trims su Jurgiu ir Jokūbu buvo meilė iš pirmo žvilgsnio... Senoji mokykla kainavo mažiau nei namas Vilniuje. Be to, ekonomikos krizė kainas pakoregavo.

Ten namus matuoja ne kvadratiniais metrais, o kambariais. Pagal vienus dokumentus turime jų vienuolika, pagal kitus – penkis... Patys skaičiavome, kad mums priklausančių dviejų sujungtų pastatų plotas – apie 400 „kvadratų“. Vienas namas suremontuotas, kitą renovuosime ir, tikiuosi, paversime pajamų šaltiniu – turėsime svečių namus, kaip populiaru šiame turistų pamėgtame regione. Įrengsime ir mini galeriją – tarsi svetainę, priimamąjį, kur žmonės galės valgyti, ilsėtis, bendrauti ir susipažinti su lietuvių menininkų darbais.

Kada nors, kai ten apšilsime kojas, norėčiau organizuoti kulinarines keliones, per kurias atvykėliai galėtų ne tik tobulinti kalbos žinias, bet ir mokytis prancūzų virtuvės paslapčių. Juk gyvensiu kulinarinio paveldo zonoje. Noriu ir pati iš kaimyno restorano savininko mokytis gaminti.
Tas puikiomis žąsų kepenėlėmis ir trumais garsus kraštas – labai kaimiškas. Tokia Prancūzija, kokią matome filmuose. Kitur jos beveik nebelikę – greitkeliai, didmiesčiai, greitojo maisto restoranai, emigrantai. Vaikščiodamas po kai kuriuos Paryžiaus kvartalus nebesupranti, ar esi Prancūzijoje, ar Kaire. O Dordonės regionas tarsi iškirptas iš civilizacijos žemėlapio: siauri vingiuoti keliai, maži viduramžių miestai. Kai būni ten, atrodo, kad jauti, kaip venomis teka kraujas. Viskas taip tikra! Jei staiga užsinori civilizacijos, pusantros valandos kelio nuo mūsų kaimo – Bordo. Šalia – Tulūza, Sen Emiljonas, Kahoras su savo džiazo festivaliais.

Gimei, augai Vilniuje, šurmulyje. Kaimo ramybė neįkyrės?

Vietovė, kur gyvensime, trūkumų turi daug mažiau nei privalumų. Anksčiau galvojome apie kraustymąsi į Lietuvos kaimą, bet pabūgome – nesaugu, be to, ką veikti? Nei kavinių, džiazo festivalių ar klasikinės muzikos koncertų. O ten aplink mus esančiuose miesteliuose visa tai vyksta. Be to, galima papusryčiavus sėsti į greitąjį traukinį ir po trijų valandų jau vaikščioti po puikiausius Paryžiaus muziejus. Pagalvojusi apie tokias perspektyvas, kaimo nebijau.

Labai noriu auginti vištas, dviračiu važiuoti per vynuogyną iš kepėjo pirkti duonos... Aišku, gal daug kam šie žodžiai skamba per daug romantiškai, nerimtai, bet dabar apie tai svajoju. Suprantu, kad prancūzai turi trūkumų. Bijau jų biurokratizmo – vien atsidarydama sąskaitą banke pildžiau šūsnį popierių. Banko išrašus ten reikia saugoti penkerius metus, tad „užsivedžiau“ keletą segtuvų: finansiniams reikalams, atsiskaityti už vandenį, elektrą... Bus nelengva, bet kol kas leiskite man į ateitį žiūrėti pro rožinius akinius!

Boisse gyventojų – 230, vasaromis – 260, nes suvažiuoja vasarotojai į savo vilas. Mūsų kaime įsikūrė britų ir olandų šeima ir mes, lietuviai, vietiniams negirdėti nematyti. Dar viena lietuvių pora gyvena už kokių 80 kilometrų. Jie prieš kelerius metus išsikėlė iš Vilniaus.

Negaila išnuomoti buto Vilniuje svetimiems, palikti darbus, draugus?

Neapleisiu darbų Lietuvoje – ketinu vis prisėsti prie kompiuterio. Gaila Jokūbo mokyklos, bet jį užrašėme į naują Prancūzijoje, kur visi jau vadina „mažuoju lietuviu“. O draugai? Pasaulis dabar mažas, lėktuvai greitai skraido...

Galbūt mums nepavyks, grįšime po poros metų uodegas pabrukę. Bent turėsime daug patirties ir laisvai kalbėsime prancūziškai. Be to, mokėsiu gaminti prancūziškus patiekalus, galėsiu čia atidaryti restoraną. Gal pavyks įminti prancūzių moteriškumo paslaptį ir išmokti tobulo koketavimo meno – jos nuo mažų dienų moka elgtis kaip karalienės!
Galvoju, gal senatvėje pabandžius pagyventi kur nors Maroke?