Vardas, pavardė: Erika Urbonaitė Santos.
Gimimo data, vieta: 1980 08 30, Kaunas. 30 m.
Šeima: turi vyrą Sheu ir šešis vaikus: aštuonmetį Deimoną, ketverių metų dvynius sūnų Gianį ir dukrą Safyrą bei dvejų metų trynukus: sūnus Percy, Royce’ą ir mažylę Tifany.
Veikla: šešių vaikų mama; verslininkė.
Erika, greitai išpopuliarėjote Lietuvoje. Daugeliui įdomi Jūsų istorija, žmonės nori sužinoti daugiau. Ar specialiai siekėte šlovės gimtinėje, ar viskas vyko natūraliai?
Esu populiari visur, kur tik nueinu, ypač savo verslo srityje – „coachinge“ (t. y. konsultavimo būdas, atsiradęs daugiau nei prieš 20 metų – aut. past.). Man nebūtinas televizijos, spaudos atstovų dėmesys. Bent jau Portugalijoje (šioje šalyje Erika gyvena ne vienerius metus – aut. past.) man to visai nereikėjo. Į Lietuvą atvykau ne žvaigžde tapti. Man net juokinga tokia etiketė. Beje, neslėpsiu – norėčiau pareklamuoti savo ne pelno siekiančią vaikų asociaciją.
 |
| Teodoro Biliūno nuotr./Erika Santos |
Tačiau nepaneigsite, kad malonu, kai Jums rodomas dėmesys...
Aš to neneigiu, nes myliu žmones. Nesiskiriu nuo tos Erikos, kuria buvau kadaise, kai manęs nerodydavo televizija, kai manimi nesidomėjo spauda. Esu lygiai tokia pati kaip anksčiau.
Kodėl traukiu žmones? Tiesiog esu tokia pat paprasta, kaip ir kiti, gal tik labiau užsispyrusi. Gyvenime įveikiau daug sudėtingų situacijų ir mane visuomet gelbėjo optimizmas, gera nuotaika. Greičiausiai žmonės save atpažįsta manyje. Turbūt dėl to jiems patinku (šypteli).
Netrukus Jūsų laukia dar vienas iššūkis. Dalyvausite LNK projekte „Kviečiu šokti“. Kodėl sutikote?
Iš inercijos. Jei sąžiningai, Amerikoje toks pat projektas yra labai populiarus. Kai būdama už Atlanto įsijungdavau televizorių, visuomet rodydavo šokius. Aš mėgstu siautėti ant parketo. Mano galva, turbūt esu prasta šokėja, nes mėgstu strakalioti, bet labai norėčiau tai išmokti daryti gražiai.
Jūsų labai daili figūra, didelė krūtinė. Kaip manote, ar ji netrukdys šokių aikštelėje?
O yra kokie nors standartai norintiems šokti (šypteli)? Krūtinė man nekliudys. Žinoma, jei mano partneris būtų pusantro metro ūgio ir labai lieknas, tuomet aš jį užgožčiau. Netikiu, kad mano didelė krūtinė man maišys. Stengsiuosi išmokti gražios laikysenos!
Sakoma, kad daugeliui lietuvių vyrų labai patinka moterys su didelėmis krūtimis...
Manau, lietuvės yra labai gražių figūrų ir turi dideles krūtines. Aš nesu kažkuo išskirtinė. Daug mano draugių turi tokias pat ar net didesnes už mano krūtis. Nežinau, kodėl kliūva manosios (juokiasi)! Jei rimčiau, kiekvienas sveikas vyras domisi moters kūnu: vienus traukia užpakaliukai, antrus – kojos, trečius – krūtinės. Būtų geriausia, jei vyrai mano privalumus įžvelgtų ne tam tikrose kūno dalyse, o mano veikloje ar prote, nes kūną labai lengvai galima tobulinti.
Kalbant apie Jūsų biustą, jis natūralus ar prie jo jau prisilietė plastinės chirurgijos specialistai?
Čia jau jums spręsti... Aš nesu linkusi atvirai šia tema kalbėti. Tegul tai būna mano maža paslaptis (juokiasi).
Pakalbėkime apie rimtesnius dalykus. Žinau, kad Jūsų netrukus laukia svarbi operacija. Kas nutiko?
Mano senelės mirė nuo vėžio, todėl aš labai rūpinuosi savo sveikata, nes noriu gyventi iki 120 metų ir sulaukti savo proprovaikaičių. Per būsimą operaciją man bus pašalintos kliūtys, kad gyvenčiau iki trokštamo amžiaus.
Tiesiog mano kūne atsirado maži onkologinės ligos židiniai, kuriuos reikia pašalinti. Tačiau aš nusiteikusi pozityviai, nes neturiu didelių sveikatos problemų... Tiesa, nenorėčiau įvardyti tikslių ligos požymių. Nenoriu, kad paskui visi apie tai klausinėtų. Tai mano problema, aš pati ją išspręsiu, kad ir kokia didelė ji būtų!
Mano senelės mirė nuo vėžio, todėl aš labai rūpinuosi savo sveikata, nes noriu gyventi iki 120 metų ir sulaukti savo proprovaikaičių. Per būsimą operaciją man bus pašalintos kliūtys, kad gyvenčiau iki trokštamo amžiaus.
Kaip suprantu, prieš operaciją visai nebijote...
Tiesiog aš negaliu nieko pakeisti. Žinoma, galima sėdėti kamputyje, verkti, sirgti mažiausiai mėnesį, neišeiti iš ligoninių... Galima ir teigiamai save nuteikti. Jei bus lemta išsipildyti blogam scenarijui, taip ir nutiks. Tačiau aš nusiteikusi pozityviai. Tiesa, aplinkiniai vis stebisi. Aš ir po kiekvieno vaiko gimimo, nepraėjus kelioms valandoms, jau stodavausi iš lovos, eidavau, o mane per jėgą guldydavo atgal. Nemėgstu, kai aplink mane šokinėjama, kai žmonės mane guodžia ir gaili. Man geriausias vaistas nuo ligų – pozityvus požiūris.
Tačiau žurnalui „Privatu!“ ryžotės atvirai papasakoti apie savo ligą. Ar tai padarėte dėl to, kad nematote reikalo to slėpti ir norite savo pozityvumu užkrėsti kitus žmones?
Be abejo! Tai palengvina gyvenimą įvairiose situacijose, todėl noriu paraginti ir kitus taip elgtis. Pabandykite! Aš pati, kiek galėsiu, tiek stengsiuosi užkrėsti žmones gera nuotaika. Dažnai pašnekovai, kurie su manimi pabendrauja, vėliau man sako, kad iš manęs gauna teigiamos energijos. Turbūt dėl to, grįžusi namo, dažnai jaučiuosi išsekusi. Tačiau man negaila savo pozityvumo (juokiasi).
Jus galima vadinti geros valios ambasadore?
Būtų super!
Įdomūs faktai:
Iš viso turi šešis vaikus; Erika pagimdė ir dvynukus, ir trynukus.
Moteris pasidarė specialią operaciją, kad kelerius metus negalėtų pastoti. Tačiau ateityje Portugalijos lietuvė nori susilaukti daugiau atžalų.
Erika niekada nerūkė ir nevartojo narkotikų. Moteris tikisi, kad sveikai gyvendama ji sulauks 120 metų.
E. Urbonaitė Santos turi nuosavą verslą tiek Europoje, tiek už Atlanto.
Planuoja įsigyti lėktuvą, su kuriuo be vargo galėtų keliauti po pasaulį su visais šeimos nariais.
Moteris turi beveik 20 įvairių sričių diplomų. Per metus ketina baigti advokatūros studijas.
