Savo vardo mados namus prieš kelis mėnesius atidariusi Erika tikina, kad paroje 24 valandų jai vargiai užtenka – dabar ji akylai prižiūri, kaip pati sako, dar vieną savo vaiką ir visą save atiduoda klientėms.
Tačiau dabar ji jaučiasi be galo laiminga. Ir tai nereiškia, jog būdama mama taip nesijautė – anaiptol, mėgavosi kiekviena motinystės akimirka. Tačiau dabar, dviem sūnums paaugus, atrado puikią terpę save realizuoti bei įkvėpti kitas moteris.
Trečiadienį, rugpjūčio 8-ąją, Erika švenčia savo 30-ąjį gimtadienį. Ir jį sako pasitinkanti su plačia šypsena – rado atsakymus į rūpimus klausimus, turi gražią šeimą ir joje dar vėliau lauks dukrelės.
– Erika, kokiomis nuotaikomis pasitinkate 30-ąjį gimtadienį?
– Darbinėmis (atsidūsta). Bet kartu ir su nauja patirtimi, naujomis žiniomis, naujomis idėjomis. Vieną etapą užbaigusi ir naują pradėjusi.
Jau išleidau abu vaikus į darželį, mano savimonė dabar kitokia, pagaliau save sudėliojau į vietas, supratau pliusus ir minusus. Radau labai daug atsakymų į savo klausimus. Šiandien žinau, ko noriu, kaip tai turi atrodyti ir kaip veikti.
– O 30 metų jus baugina? Ar į metus žiūrite tik kaip į bėgančius skaičiukus?
– Nebebaugina. Mes bijome juk nežinios, o kai atsakai į savo klausimus, atsiranda ramybė ir stabilumas. Tai tie 30 metų – stabilumo amžius, kai žinai, ko nori, ko reikia. Belieka tik dirbti.
– Iš tiesų, pastaruoju metu atrodote ypač žavingai...
– Dabar galiu daugiau laiko skirti sau, nes sūnūs jau didesni. O juk daugiau nei treji metai buvo atiduoti šeimai.
– Birželio pabaigoje pristatėte pirmąją savo „plus size“ drabužių kolekciją. Kaip sekasi verslas? Susidomėjimo netrūksta?
– Oi tikrai ne! Labai smagi patirtis, tenka su įdomiomis moterimis bendrauti. Dar pati pradžia, bet einame į priekį. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau ir einu šiuo keliu.
– Atidaryti mados namus jus paskatino asmeninė patirtis, nes parduotuvėse nerasdavote savo figūrai tinkančių drabužių. Šiuo nauju verslu jūs dar ir suteikiate kur kas daugiau pasitikėjimo plius dydžio moterims. Turbūt sulaukiate labai daug padėkų...
– Taip, mano parduotuvėje kur kas didesnis pasirinkimas, čia drabužius kuria dizainerė Olesia Les, todėl viskas pastilizuota, pritaikyta tam tikroms formoms. Aš noriu pasakyti, kad apkūnios moterys yra labai gražios, turi daug pliusų, kuriuos gali pabrėžti tinkamais drabužiais.
Aš labai tikiu šia idėja... Tik mane nervina, kai išgirstu sakant: „Jums gerai, kai esate graži moteris, bet aš...“. Bet juk visos esame gražios! Tik kiekviena turime savo pliusų, kiekviena – minusų. Jei sugebėsime pabrėžti tai, ką reikia, dar labiau, tai tikrai visos būsime tobulos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Erika Vitulskienė kviestinei publikai pristatė savo mados namus ir plius dydžio kolekciją
– Planavote atidaryti ne tik elektroninę parduotuvę.
– Kol kas negaliu sau leisti tokių nuomos kainų, ieškau kokybės ir kainos santykio. Kai kurie nuomotojai išskridę į kosmosą ir dar iš jo negrįžę... Vis dar ieškau vidurio. Kai tik rasiu, iškart įkursiu ir parduotuvę. Labai noriu bendrauti akis į akį su savo klientėmis, noriu matyti, ko joms reikia, ko trūksta. O ir kritika kartais yra gerai, aišku, jos visos nereikia priimti į dūšią. Bet klientai atsako į daugelį klausimų.
– Bet namo grįžtate tik sutemus...
– Mano kūdikėlis žengia dar tik pirmuosius žingsniukus, negaliu paleisti jo vieno. Tenka kiek įmanoma labiau prižiūrėti. Bet tikiuosi, kad atsipirks. Ne finansiškai, o emociškai. Jau dabar labai džiaugiuosi tomis moterims, kurios man rašo. Gaila, kad ta para tokia trumpa – tik 24 val. Aišku, pavargstu ir fiziškai, ir morališkai. Bet šis nuovargis yra malonus. Darau viską iš širdies. Dabar esu laiminga.
– Dabar? Iki visiškos laimės trūko realizacijos darbuose?
– Anksčiau realizavau save namuose kaip mamą, kaip namų kūrėją, maisto gamintoją, man labai patiko namų šeimininkės vaidmuo. Tikrai nesėdėjau su chalatu namuose. Visko mokiausi, pasirodo, dar labai daug gyvenime nemokėjau (juokiasi). Buvo labai įdomi patirtis, atradau daug dalykų, netgi dvasinę ramybę, supratau, kas yra šeima, jos puoselėjimas, grožio kūrimas namų erdvėje. Anksčiau per bėgimą, darbą, koncertus buvau tai apleidusi. Grįždavau tiesiog į namus. O dabar sukūriau jaukumą.
Aš kūriau puokštes, kepiau keksiukus su šypsenėlėmis, gaminau įvairiausių virtuvių patiekalus, derinau vaikų drabužius, visur palaikiau idealią tvarką. Man tas patiko, aš mėgavausi ta akimirka, kurioje buvau.
– O dabar laimė kitokia?
– Dabar tai – darbinė laimė. Juk saviraiškos būdų yra daugybė. Tik juos reikia atrasti ir pasimėgauti ta akimirka.
Kai gimė mano pirmagimis, buvo tikrai didelė įtampa, kad esu atsakinga už kitą žmogų, nes iki tol buvau pripratusi gyventi tik sau. Kai laukiesi, atrodo, nutuoki, kas tavęs laukia, bet tikrai ne. Staiga atsiranda lėliukas ir viskas taip pasikeičia...
Kai sunku šiuos pasikeitimus suvokti, įjungi savęs gailėjimo mechanizmą, kad esi vargšė, naktį keliesi, nespėjai net dantų išsivalyti... Bet tada supranti, kad reikia keisti požiūrį. Ir kai susiėmiau, ėmiau mėgautis tuo, ką darau.
Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę būti pirmagimio mama, neiti į darbą, nesidraskyti tarp įmonės ir namų. O kai antras sūnus atėjo, dar įdomesnė patirtis buvo. Įjungiau supergalios mechanizmą, kad reikia dviem vaikais pasirūpinti ir dar namus prižiūrėti. Mes neturime nei auklių, nei namų tvarkytojų. Viską dariau pati ir man tai žiauriai patiko.
O ir šiaip, man visada padėjo Merūnas, jis viską moką, viską gali. Merūnas yra nuostabus tėtis, visada pagalbos ranką ištiesia. Tėtis mums šeimoje yra numeris vienas, favoritas, visi jų laukiame grįžtančio iš darbų.
– Merūnas yra užsiminęs, kad klausimas dėl gausesnės šeimos vis dar atviras – svajojate apie dukrelę, tiesa?
– Čia mano svajonė! Aš iš tikrųjų net apie dvynukes svajoju... Labai norėčiau. Tikrai planuose yra, tik gal reikia dar paauginti sūnus, noriu, kad jie būtų sąmoningesni, savarankiškesni.
– Merūnas taip pat yra sakęs, kad vaikų nebus tol, kol nesutiksite kraustytis į nuosavą namą...
– Taip, man šitą sąlygą iškėlė (juokiasi). Bet aš jam sakau – nebus namo, kol nebus vaikų! Bet čia kaip Dievas duos. Man tinka visi variantai, svarbiausia, kad aš turėčiau savo princesę. Trūksta tik jos.
– Kaip žadate paminėti 30-ąjį gimtadienį?
– Šįkart gimtadieniui pasirinkau, sakyčiau, dvasinę temą. Pakviečiau tik labai artimų žmonių ratą. Tuos draugus, kurie, kaip sakau, 20 metų pažįstami. Aišku, bus ir ne taip jau seniai sutiktų žmonių.
Kvietime paprašiau atlikti kelias užduotis, negaliu pasakyti kokias, bet pažiūrėsime, kaip seksis jiems jas įgyvendinti šventės metu.
Savaitgalį tai bus tiesiog jaukus pasisėdėjimas, kurio metu aš noriu visiems ištarti „ačiū“, kad man padėjo, kad įspyrė į sėdimąją, kai reikėjo, kad mane paguodė, kad nepavydėjo, kad buvo visada šalia, matė, kada aš klupau, pakėlė ir ašarą nubraukė.
– O dovanų ko nors prašėte? Ar mėgstate staigmenas?
– Nei gerų, nei blogų staigmenų nemėgstu. Viską mėgstu planuoti ir kontroliuoti. Jeigu nekontroliuoju, jaučiuosi blogai. Aš tokio būdo žmogus. Turi būti tvarka.
O ir dovanų nieko neprašau, noriu pati pasidalinti emocijomis ir jomis pakrauti savo svečius. Dabar yra toks momentas, kai labai norisi pasakyti didelį „ačiū“.
– Tai ko sau palinkėtumėte?
– Dukrelės! Gal ne šiais metais, bet ateičiai (šypsosi). Noriu palinkėti dar platesnio matymo, dar daugiau žinių, sveikatos. Ir žinoma, kad mano šeima būtų laiminga – tad noriu būti dar geresnė mama.
Žiūrėkite galeriją:
