Moteris pasakoja, kad diena prieš Velykas būna skirta kiaušinių dažymui. Pasak jos, kiaušinius margina visi – „kas kaip moka“. Atėjus Velykų rytui, E. Vitulskienės giminaičiai drauge sėdasi prie balta staltiese dengto stalo, daužo margučius ir varžosi, kieno stipriausias, o vėliau su mažiausiomis giminės atžalomis dalyvauja margučių ridenimo varžybose.
„Velykos man – giminės suėjimo šventė. Ir dabar, ir anksčiau, kai dar nebuvau mama, stengiausi suvienyti visus prie vieno bendro stalo. Juk tik tradicijomis esame stiprūs ir tik jomis išsaugosime šeimą“, – įsitikinusi jauna mama.
Tradiciją susitikti su gimine per šventes puoselėja ir E.Vitulskienė. Pasak jos, greitas gyvenimo tempas ir, atrodytų, nesibaigiantys darbai gali būti pagrindinės priežastys, kodėl šiandien Lietuvoje žmonės vis rečiau pasimato ir švenčia su giminaičiais.
„Žmonės dažnai nebemoka reikšti jausmų, nebent tik trumpąją žinute ar parašydami kelis žodžius per „Facebook“. Jie nebemoka susidėlioti prioritetų ir primiršta, kad svarbiausiu prioritetu turėtų išlikti artimi žmonės. Štai mūsų tėvai sugebėdavo visus iki vieno suvienyti. Gerai pamenu vaikystę, kada visi susirinkdavome pas prosenelę ir sėsdavome prie stalo be jokių atsikalbinėjimų ar negalėjimų atvykti. To trokštu ir dabar“, – pasakoja E.Vitulskienė.
Su gimine vaikystėje Velykas kaime švęsdavo ir dainininkė Liepa Mondeikaitė. Tačiau šiandien, priešingai, Velykas ji mėgsta sutikti tik su šeima, artimiausiais žmonėmis. Ji pasakoja, kad Velykų išvakarėse moteriškas šeimos kolektyvas dažo kiaušinius, Velykų rytą visi eina į bažnyčią, o grįžę susėda skanauti velykinių pietų.
„Smagiausia ir geriausia man švęsti mažesniame žmonių rate. Juolab kad didelę mūsų giminę surinkti į vieną būrį būtų labai sudėtinga. Giminė išsibarsčiusi tiek po Lietuvą, tiek po užsienį. Su dalimi giminaičių dabar susimatome nebent per kitas šventes – vestuves ar gimtadienius“, – teigia L.Mondeikaitė.
