Socialiniame tinkle „Facebook“ komunikacijos specialistė pasidalijo skaudžia savo gyvenimo istorija.
Kaip teigė E.Gedutė, vaikystėje ir paauglystėje ji išgyveno labai sudėtingus jausmus, mat jos tėvas buvo alkoholikas. Žinoma moteris pasakoja susidurūsi su gėda, baime ir neigiama saviverte.
Komunikacijos specialistė pasakoja, kad turėjo praeiti daug metų, jog ji suprastų, kad nėra prastesnė už kitus. Taip pat teko lankyti ir psichoterapiją. O šiandien ji suprasdama situacijos rimtumą ir tai, jog su tokiomis problemomis susiduria ne viena, nori savo kalbėjimu padėti kitiems išgyvenantiems tą patį.
Įrašu E.Gedutė sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„Ką reiškia būti alkoholiko vaiku pajutau vos pradėjus lankyti mokyklą. Kai susiradus draugų gėdindavausi juos pasikviesti į svečius. Ir pati po pamokų neskubėdavau grįžti namo. Niekada nežinojau, koks scenarijus laukia šiandien. Nežinojau, ar namuose rasiu tėtį, ar tą kitą baisų žmogų apsimetusiu mano mylimu tėčiu. Mama guosdavo – „tėtis serga“.
Gėdijausi ne tik namų, gėdijausi pati savęs. Augau manydama, kad esu „kitokia“. Kad esu prastesnė. Jei žmones skirstytų pagal veisles, mano tuometinis suvokimas klasiokus vertintų kaip „kilmingus“, su kilmės dokumentais, o mane priskirtų dvarniaškų kategorijai.
Mažai ir itin jautriai mergaitei gimusiai svajoti ir kurti, toks savęs įsivaizdavimas lėmė ne tik jos tolimesnio gyvenimo pasirinkimus, bet ir formavo tam tikrą elgesio mechaniką. Kuri buvo žalinga tiek jai pačiai, tiek žmonėms, bandžiusiems ją geriau pažinti.
Gyvenau ne tik gėdoje, bet ir baimėje. O kas, jei vieną dieną mane demaskuos? Ir visi pamatys, kad aš vienintelė klasėje neturiu kilmę patvirtinančių dokumentų… Ir tuomet atstums, išjuoks, pasmerks…
Puse savo gyvenimo negyvenau, o save slėpiau. Bandydama kitiems įrodyti, kad ir aš esu verta gyventi. Bandydama įsiteigti, būt geresne, nepaisyti savo poreikių ir negirdėti savo jausmų. Apsimetinėjau, kad esu tokia, kaip visi.
Ir jei tik tuo metu, tai mažai mergaitei, bent kas nors būtų pasakęs, kad ji iš tiesų ir yra tokia pati – visai kaip ir jos klasės draugai, kad ji yra pačios brangiausios veislinės rūšies. Ir kad jausti baimę ir gėdą esant tokiai situacijai namuose yra normalu. Ir kad tai nėra jos kaltė. Tas kažkas galbūt būtų išsaugojęs pusę mergaitės gyvenimo.
Šiandien, skaičiuodama dvidešimtus metus nuo tos dienos, kai pirmą kartą pravėriau psichoterapeuto kabineto duris, noriu AŠ būti tuo žmogumi, kuris gelbėja kitų mergaičių gyvenimus. Tiesiog žodžiu. Dalindamasi savo patirtimi.
Aš noriu pasakyti kitoms mergaitėms, kad joms nereikia jokių jų sielos kilmę įrodančių dokumentų. Kad jų kilmė yra tobula, unikali, o jų gyvenimo kelionė autentiška ir vertinga.
Dalinuosi savo istorija ir dėl savo pačios mažos mergaitės. Įgarsinimas tiek metų nuneigtos savęs išlaisvina. Ir leidžia toliau augti.
Kviečiu susipažinti su manimi iš naujo.
Esu Ermita. Suaugęs alkoholiko vaikas“, – rašė E.Gedutė.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Antėjos“ vadovas Vidas Gedutis mylimąją Ermitą vedė nepraėjus nė metams po pažinties
