Nors į gimtadienį pati B.Dambrauskaitė numoja ranka, esą, kai imi tuos bėgančius metus skaičiuoti, kai supranti, kaip greit bėga laikas, ima šiauštis plaukai. Todėl ir progos ji nesureikšmina, net tam tikra prasme sako norinti pasislėpti nuo dėmesio.
„Man negražu tas 75-metis. Jei sueitų kokie 35-eri, 40 metų... na, iki 50-ties, tuomet gal būčiau laiminga. O dabar? Nenoriu to gimtadienio. Ypač kai aplink vis kas išeina: čia geras režisierius mirė, ten – aktorius, nori nenori imi galvoti – tai kada čia mano eilė? Švenčių niekad nemėgau – alkoholio nevartoju, nerūkau, nedaug ir valgau... tai man prie to stalo sėdėti net ir neįdomu“, – 15min pokalbį nedaugžodžiaudama pradėjo B.Dambrauskaitė.
Tačiau netrukus prasitarė: kaip ir tuomet, kai buvo 35-erių, taip ir dabar – didžiausia šventė jai, kai pakelta galva žengia į sceną. Todėl ir šį gimtadienį ji paminės simboliškai – jau kitą dieną, gruodžio 1-ąją, B.Dambrauskaitės laukia pasirodymas Kauno širdyje, kai prie Rotušės vyks Kalėdų eglės įžiebimas.
„Laukiu šito koncerto, dainuosiu kalėdinę dainą. Neseniai dainavau labdaros koncerte „Pasidalink“, dabar vėl gražus pasirodymas. Man gera duoti žmonėms gerą emociją. Tuomet ir pati pasikraunu“, – 15min kalbėjo ponia Birutė.
B.Dambrauskaitė scenoje – jau daugiau nei 50 metų. Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ji baigė chorinio dirigavimo klasę, taip pat grojo smuiku, nors visuomet jos didžiausia aistra buvo dainavimas.
O dainuoti Birutei teko daug kur – kone du dešimtmečius ji buvo „Dainavos“ restorano solistė, buvo pirmoji estrados atlikėja drauge duetu užtraukusi su šviesaus atminimo tenoru Virgilijumi Noreika. B.Dambrauskaitės balsas skambėjo ir miuzikle „Velnio nuotaka“, kur ji atliko Uršulės partiją, taip pat televizijos filme „Ar yra Venecija?“ sukūrė grafienės vaidmenį, vaidino miuzikle „Kurto Vailio moterys“.
„Dainavimas buvo mano hobis, tačiau per praktiką tapo pagrindine veikla. Kiekvieną naktį dainuodavau, ir restoranuose, ir šokiuose. Buvo sunku, sunkiai dirbau, bet jaučiau malonumą, kai publika ploja, kai gėles neša... Man kiti atlikėjai visuomet pavydėdavo. Bet man tas netrukdė – gerbėjai visuomet mane mylėjo, todėl nebuvo svarbu, ar koncertuosiu pirma, ar paskutinė – visuomet sulaukdavau vienodai daug dėmesio“, – sakė ji.
Scenoje Birutė sako tarsi atgimstanti. Iki šiol kiekvienas koncertas jai – didelė šventė. Šventė, kuriai kruopščiai ruošiasi – kaskart preciziškai ištobulina kiekvieną dainą, pagalvoja apie tinkamus pasirodymui drabužius.
„Dainuodama atiduodu visą savo dūšią, visas savo emocijas, jausmus. Dainuoju taip, kad visi atsistoja. Todėl ir savo mokiniams Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje pabrėžiu, kad kiekvieną kūrinį reikia išjausti, kitaip nieko nebus. Dainavimu reikia gyventi. Kartais sakau jiems, eikit pas kitą mokytoją, o jie – ne, ne, nori vis pas mane. Gera man dėl to, džiaugiuosi, kad jie mano pastangas įvertina“, – sakė B.Dambrauskaitė.
Pastangas įvertina ir gerbėjai scenoje. Kaip pati pašnekovė svarsto, publikos simpatijas ji susižėrė ne tik dėl išskirtinio balso. Ne ką mažiau svarbus jos nuoširdumas ir paprastumas – būtent to, sako, reikia žmonėms. Būti tikra. Būti savimi.
„Gal jei būčiau aukšta, ilgomis kojomis, jei liekna būčiau – gal viskas būtų kitaip. Man teko ir su svoriu kovoti, o ir šiaip gyvenimas nebuvo lengvas. Tačiau kaip sykį pasakė viena garsi dainininkė – gerai dainuos tas dainininkas, kuris išgyveno daug bėdų, kuris daug nemalonumų turėjo“, – sakė B.Dambrauskaitė.
Šiandien, kai nedainuoja, ji sukasi virtuvėje – atlikėja labai mėgsta gaminti. Tačiau gamina ji ne todėl, kad pati mėgtų skaniai pavalgyti, tai esą labiau meditacija, ji gamina tuomet, kai... jaučiasi vieniša. O jau tuomet paruoštais patiekalais vis ką pavaišina – tai kaimynus į svečius pasikviečia, tai pati kam nuneša.
„Esu linkusi vaišinti. Kiekvieną dieną blynelius kepu, tai su uogiene, tai su obuoliais... Būna, į darbą nunešu, daktarams, šiaip ką pavaišinu. Maisto gaminimas man – vienatvės užmušimas. Jei tik pasijaučiu vieniša, tuoj stoju prie puodų. Arba sėdu į taksi ir važiuoju į kavinę kokią, susitinku su kuo nors. Už viską gyvenime labiausiai bijau vienatvės“, – 15min atviravo ji.
Jei atlikėja nedainuoja ir negamina, tuomet į rankas čiumpa kryžiažodžius, šiuos spręsti labai mėgsta. O kai jie pabosta, tuomet skaito knygas, ypač mėgsta romanus, dainininkų, aktorių biografijas.
„Dar mėgstu pirkti dovanas, turiu net tokį dovanų maišą. Jei randu kažką įdomaus, nuperku, dedu į maišą ir jau tuomet galvoju, kam čia kokia proga padovanoti. Mėgstu dalinti(s) šiluma, labai tai vertinu. Man gali duoti kas vieną obuolį ar saldainį ir aš tą įvertinu. Dėmesys – tai didžiausias įvertinimas, tai labai malonu, nors daugelis žmonių jį nuvertina“, – sakė B.Dambrauskaitė.
Prasklaidyti vienatvės jausmą jai padeda ir šeima, ypač – dukra ir du anūkai, du proanūkiai. Kasdien po keliskart paskambina, kartu į kiną nueina, pavakarieniauja kartu.
Neretai drauge su B.Dambrauskaite laisvalaikį leidžia ir jos geri bičiuliai, scenos partneriai Radžis Aleksandrovičius, Vytenis Pauliukaitis, su kuriais ji sako galinti kalbėtis ištisas paras – temų niekad nepritrūksta.
„Vytenis Pauliukaitis tai apskritai mano labai artimas draugas. Vis pasiskambinam, visuomet pasisveikinam, jei reikia pasikonsultuoti, visuomet klausiu jo nuomonės – kaip dainuoti, ką apsirengti, kad gerai atrodyčiau, kad nebūtų vulgaru“, – sakė ji.
Abiem bičiuliams ji sako esanti dėkinga ir už gražius darbo metus kartu: su V.Pauliukaičiu B.Dambrauskaitė pradirbo kone 20 metų, jau vėliau koncertuodama su Radžiu apkeliavo kone visą Lietuvą.
„30 metų manęs daugelis nepripažino, sakė, kad esu neformatė. Todėl vėliau buvo geriausias laikas gyvenime – tiek scenoje, tiek filmuose. Tačiau visuomet viena srovė baigdavosi, ir vėl duobė“, – pasakojo garsi dainininkė.
Tačiau ji visuomet jautė gerbėjų palaikymą. Jį jaučia ir per gimtadienį – B.Dambrauskaitę tądien kasmet užplūsta sveikinimo žinutės socialiniuose tinkluose. Kaip pati juokiasi, tuomet jos feisbuką papuošia ne viena fortepijono, gėlėmis papuošto pianino nuotrauka.
B.Dambrauskaitę jau pasveikino ir į Lietuvą iš Vokietijos, Izraelio atvykusi jos vyro šeima, o penktadienio vakarą ji žada vakarienę dukrai su vaikaičiais. Gimtadienio proga ji pati ketina paruošti savo firminius cepelinus, iškepti kugelį – toks buvo šeimos narių prašymas.
„Dukra, anūkai mane pasveikins dieną, kartu pasibūsime. Jie – mano didžiausia dovana. O daugiau man nieko nereikia. Ir pati sau linkiu tik daugiau dainuoti, dar taip greit nesuplukti... Noriu dar pagyventi. Esu mylima žmonių. Būna, pakviečia mane padainuoti, padainuoju ir jau galvoju – gal jau saulėlydis. Bet ne, viskas vėl apsiverčia ir vėl ruošiuosi naujiems koncertams“, – šypsosi Birutė.
