„Bijau, kad pasieksiu dugną...“
„Praėjusių metų spalio 13 dieną mečiau gerti. Ištvėriau beveik septynis mėnesius, bet štai jau trečia diena, kai vėl svaiginuosi. Šiandien mama atėmė iš manęs buto raktus, mobilųjį telefoną, užrakino mane namie, nes taip tikėjosi apsaugoti nuo alkoholizmo. Bet aš pasiknisau spintoje ir ten radau mamos paslėptą brendžio butelį, kurį baigiu išgerti. Paskui tikriausiai į jį pripilsiu arbatos, užsuksiu kamštelį ir padėsiu į vietą, kad niekas nieko nesuprastų.
Kodėl palūžau? Todėl, kad mane užpuolė depresija. Neturiu mylimo žmogaus, mažai koncertuoju... Kad mano nuotaika būtų gera, man reikia kuo daugiau darbo, privalau visą save atiduoti klausytojams, o iš jų pasisemti teigiamos energijos. Prieš kelerius metus koncertuodavau dvidešimt kartų per mėnesį, o dabar turiu tik keletą koncertų, todėl nieko kita nelieka, kaip sėdėti užsidarius namie ir depresuoti... Kasdien kankinuosi, nes man trūksta bendravimo, meilės, šilumos. Užvakar, vakar ir šiandien geriu, kad pakelčiau sau nuotaiką ir sumažinčiau susikaupusią įtampą. Man alkoholis padeda į pasaulį pažvelgti pro rožinius akinius. Deja, tai trumpalaikė būsena. Bijau, kad šitaip gyvendamas galiu pasiekti dugną...
 |
| Asm. albumo nuotr./Eugenijus Ostapenka |
„Maldauju, padėkite man!“
Tai, kad esu alkoholikas, niekam ne paslaptis. Atsimenu, prieš metus dalyvavau laidos „Šeštadienio rytas“ filmavime, man administratorė iškart pasiūlė „atsigaivinti“. Išgėriau nemažai, gal litrą brendžio, bet kažkodėl net nesimatė, kad aš išgėręs, gal tik kvapelis jautėsi. Kaip tik tą dieną išvažiavau į Šiaulius, kur toliau baliavojau ir buvau sumuštas bei apiplėštas. Jau seniai aišku, kad visos bėdos mano gyvenime nutinka tik dėl to, jog nemoku atsispirti svaigalams. Nutariau apie tai prabilti viešai, nes noriu būti sąžiningas savo klausytojams. Galbūt man kas nors patars, ką daryti, kaip ištrūkti iš alkoholizmo liūno. Man tikrai reikia pagalbos, todėl maldauju, padėkite man!
Mane daug kas už nugaros vadina alkoholiku. Taip, tai tiesa, tačiau nereikia pamiršti, kad aš esu talentingas alkoholikas. Džordana – turbūt pirmoji dainininkė, kuri kreipėsi pagalbos. Aš taip pat planavau kreiptis į Anoniminių alkoholikų asociaciją, tačiau neišdrįsau... Man tiesiog gėda prisipažinti, kad negaliu atsispirti potraukiui. Šventai tikėjau, kad galiu išsigydyti pats, juk net septynis mėnesius nevartojau nė lašo.
„Kadaise svajojau tapti kunigu“
Žmonės man pataria ieškoti papildomo darbo, bet aš juk visą gyvenimą dainuoju. Dainavimas yra ne tik mano darbas, bet ir gyvenimo būdas. Aš meno žmogus, todėl nesu ragavęs kitokio darbo. Nebent galėčiau dirbti televizijoje, vaidinti serialuose. Jei sulaukčiau pasiūlymo dirbti pardavėju-kasininku prekybos centre, griežtai jį atmesčiau. Tai yra nesąmonė! Juk esu žmogus, baigęs Maskvos valstybinį kultūros institutą, labai išsilavinęs, tad kaip aš galiu dirbti pardavėju? Esu nepaprastai talentingas žmogus, todėl negaliu būti juodadarbis. Privalau savo talentą dovanoti žmonėms. Tai mano misija šioje žemėje. Jeigu atsisakyčiau scenos, mane Dievas iškart paimtų anapilin.
Turėjau minčių eiti į vienuolyną. Kadaise svajojau tapti kunigu. Prie mano namų stovi graži pravoslavų bažnyčia, retkarčiais ten užsuku. Tarp mano draugų yra kunigų. Ne vienas iš jų man sakė, kad privalau tapti kunigu, nes turiu stiprų balsą, todėl kai skaityčiau pamokslus, susirinkusieji bažnyčioje mane aiškiai girdėtų. Kunigai manyje įžvelgia išskirtinį dvasingumą. Jie man šaukia: „Mesk tu tą pramogų verslą, jis tave sužlugdys, sunaikins!“ Tačiau aš gimiau tam, kad dainuočiau.
Žinau, kad mano gyvenimas pasikeistų, jei sutikčiau mylimą žmogų. Mylėjau tik kartą gyvenime. Man tuomet buvo septyniolika, mokiausi Maskvoje. Labai stipriai pamilau savo klasiokę Aną pamatęs ją, net krisdavau be sąmonės. Tačiau ji į mane nekreipė jokio dėmesio. Tik šaipėsi iš manęs. Nuo tada manyje meilė ėmė ir užgeso. Ir jai, ir visoms kitoms moterims. Vėliau turėjau daug merginų, krūvą gerbėjų, patyriau net vienos nakties nuotykių, tačiau nė vienos moters taip ir nepamilau. Viską atiduočiau už tai, kad į mano gyvenimą sugrįžtų meilė...“
