Šiuo metu Airijoje gyvenanti ir lietuvių kalbos vaikus mokanti E.Masytė interviu 15min pakomentavo plačiau, ką savo įrašu feisbuke norėjo pasakyti. O dėl visuomenėje kilusių kalbų ji prisipažino jaučianti skausmą.
– Ką norėjote pasakyti savo komentaru socialiniame tinkle?
– Jums jau sakiau ir jūs parašėte tą citatą (rugsėjo 23 d. E.Masytė 15min sakė: „Nei mergaitė, nei jos odos spalva mano pasisakymuose neaktualizuojama. Mano galva, toks tautos ir valstybės prisistatymas yra iškreiptas, parodijuotas. Lietuviškosios tolerancijos apraiškų nebūtina aprenginėti tautiniais motyvais.“ – red.)
TAIP PAT SKAITYKITE: Eurika Masytė sukėlė audrą feisbuke: kodėl popiežių oro uoste pasitiko būtent ši mergaitė?
Tik patvirtinčiau tai, kad kiekvienai mažai tautai reikėtų išsaugoti savo tapatybę ir identitetą. Tai labai gražiai patvirtina popiežius Pranciškus savo kalboje. Nežinau, ar jums teko skaityti, ar ne, bet tai Jo lūpomis ištarti ir mano žodžiai, tik tiek, kad aš frazes perskaičiau praėjus keletui dienų. Jis kalbėjo apie mažąsias tautas konferencijoje, kur dalyvavo Estijos, Latvijos ir Lietuvos žurnalistai. Jis labai išmintingai ir labai paprastai atsakė, aš tik galiu paantrinti, pakartoti jo žodžius, kad kiekviena kova, siekiant išsaugoti tapatybę, padaro žmones stiprius.
Popiežius sako, jūs turite tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje ir ką daryti, kad apsaugotumėte tapatybę? Čia yra esminis sakinys – sugrįžti prie šaknų, tai svarbu, tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą, šaknis reikia perteikti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Teisingesnio paliudijimo savo žodžių ir apsigynimo nei šios popiežiaus mintys aš neturiu.
Taigi aš kalbėjau apie mažos tautos tapatybės išsaugojimą per kultūrą, per jos apraiškas, per senąsias tradicijas ir tai yra normalu. Aš tikrai neatsisakysiu savo žodžių, mano galva, šis tolerancijos vaizdas yra groteskiškas. Kad suprastumėte, jog aš pritaikiau bulgakovišką alegoriją ar dostojevskišką stilių, reikia skaityti mano įrašus.
Mano paaiškinimai buvo komentarų diskusijoje, kurią laikinai buvo sustabdžiusi „Facebook“ komanda. Galėčiau ilgai filosofuoti, nes tai nesibaigianti tema, bet yra įvykis, kuris yra dirbtinai sukurptas, va kur yra esmė. Aš nesu svarbi šiuo metu, aš nesu žvaigždė, nesu kažkoks ypatingas viešas žmogus, kodėl iš mano sienos reikėjo ištraukti štai tokį groteską?
Aš net nežinojau, kad tai J.Valeikaitės dukra ir man tai nėra svarbu. Neakcentavau vaikų, man jie yra maži stebuklai, bet kuris vaikas, jie visi yra geri. Kuo čia dėta mergaitė? O aš tuose šlykščiuose dumbluose buvau apdrabstyta nuo... iki.
Visa tai, kas įvyko po mano pasisakymo, kvepia pritempimu ir bandymu pasukti kažkam patogiu rakursu, kuris visiškai neatsispindėjo mano kalboje. Kas nori, tas tą ir sako, aš esu pakankamai laisvas, stiprus ir drąsus žmogus.
– Ar jūs manote, kad lietuviams trūksta tolerancijos?
– Popiežiaus kalboje apie toleranciją ir Europos Sąjungą viskas atsakyta. Mes visada būsime ta mažoji šalis, valstybė, kuri turi būti stipri savo vienove.
Tačiau, žinoma, jeigu mes esame kultūringa šalis, kaip bebūtų, esame pasaulio žmonės ir turėtume bendrauti tiek su artimiausia Europa – tiek Vakarų, tiek Rytų. Tačiau nereikia iškraipyti mano konteksto, kad būtume toje vienovėje ir reikia atkreipti dėmesį į mažosios tautos kultūrinę antropologiją, autentiškas tautos tradicijas.
Kodėl ta tolerancija tokia pateikiama? Gal aš kažko nesupratau, gal labai giliai neįskaičiau kažkieno teksto, scenarijaus? Tačiau tikrai nemaža dalis žmonių man rašė ir labai mane palaikė, jie taip pat nesuprato tokio tolerancijos rodymo. O jei dalis visuomenės prieštarauja tokiam pasirodymui, tai, vadinasi, kažkur jau yra klaida. Vulgariąja kalba kalbant, tokia tolerancija – tai pataikavimas nebrandžiam kosmopolitiškumui.
Tikrai nemaža dalis žmonių man rašė ir labai mane palaikė, jie taip pat nesuprato tokio tolerancijos rodymo. O jei dalis visuomenės prieštarauja tokiam pasirodymui, tai, vadinasi, kažkur jau yra klaida
– Ar jums nebuvo kilę minčių, kad galbūt reikia atsiprašyti mamos ir jos dukros?
– Tai, kad įvardijau „juodaodė“, nereiškia, kad aš konkrečiai omenyje turiu tą mergaitę. Yra sąvokos, yra žodžiai, yra terminai, tam mes juos ir parenkame apibendrindami. Komentaruose prašiau ne kartą, nelieskite tos temos, nei rasizmo, nei nacionalizmo, nei mergaitės.
Mano kalboje nebuvo daugybės temų, kurios man buvo prikabintos: rasistė, nacionalistė, gerai dar, kad ne pedofilė.
O kas dėl atsiprašymo, man ne kartą norėjosi paskambinti ar parašyti Jovitai Valeikaitei, mes esame bendravusios, tai puikus žmogus. Ir ji čia taip pat niekuo dėta, jai kažkas pasiūlė ir ji sutiko leisti dukrą į oro uostą.
Taip, galbūt jos dabar kenčia, bet ne dėl manęs. Jeigu turėčiau atsiprašyti mergaitės, tai tikrai ne už save, o už kai kuriuos žurnalistus, kurie sukurpė temą tokiu neteisingu vektoriumi. Ar aš galiu už kitus atsiprašyti? Man gali skaudėti lygiai taip pat dėl mergaitės ir jos mamos Jovitos.
Jeigu turėčiau atsiprašyti mergaitės, tai tikrai ne už save
Ir labai kvaila, kad nukreipiama į tai, iš vienų padaroma auka, kiti apspardomi, apliejami, užmėtomi akmenimis. Reikia kažkokio netikro peno žmonėms, dar mes nesame laisvi – faktas. Mes laisvesni buvome prieš tuos trisdešimt metų, savo stiprybe, o dabar daugelis žmonių yra suklaidinti, pasimetę. Kas jie yra, kur jie gyvena, jie nesutinka su ES, kiti bando fašistuoti, nacistuoti ir t.t. Čia tinka tie žodžiai taip radikaliai pasisakyti.
Taigi esame šiek tiek klaidinami ir neturime nei geros ekonomikos, nei gero, stipraus požiūrio, nei savo identiteto, ką parodė šis atvejis.
– Nuo jūsų įrašo paskelbimo praėjo jau kuris laikas, kaip jūs dabar jaučiatės?
– Man laikas nepraėjo ir niekada nepraeis. Yra žymė. Žmonės, kurie tuo nesidomėjo, norėjo tik pasispjaudyti, jie toliau ir neskaitys, ką aš kalbu, nes jiems nesvarbu. Jie tiesiog išreiškė savo poziciją, jie norėjo pasirodyti prieš kitus, prieš save. Visokių žmonių yra, visokių reikia.
Kaip aš jaučiausi? Apie emocijas nesu linkusi šiuo atveju kalbėti. Aš savaitę, galima sakyti, sergu, man labai labai skauda, žiauriai skauda. Man ne pikta, man skauda ir gaila, kad nepriėjome tos laisvės, nepriėjome darnumo, dar neužaugome savo tikrąja tolerancija. Jeigu klausiate tiksliai, man skauda ir žymė liks, tai bus randas. Man jokio populiarumo nereikia, turbūt, ką mažiausiai nori turėti, tą ir gauni.
Kaip aš jaučiausi? Apie emocijas nesu linkusi šiuo atveju kalbėti. Aš savaitę, galima sakyti, sergu, man labai labai skauda, žiauriai skauda
O dėl mergaitės, aš negaliu atsiprašyti už kitus žmones, už tai, ką jie padarė – sukonkretizavo mergaitės asmenybę, paviešino, kas ta mergaitė ir kas jos mama.
Tie žmonės akcentavo ją, jos asmenybę. O aš omenyje turėjau tamsiaodės mergaitės įvaizdį, tolerancijos įvaizdį, neatitinkantį Lietuvos tapatybės. Tai juk yra tolerancijos įvaizdis ir mūsų autentiškumo, ir tapatybės pristatymas. Tai ir buvo mano pagrindinė kritika – būtent toks šalies prisistatymas. Tai ir yra groteskiška. O viską nukreipė į konkrečią mergaitę.
